Viekšniuose veikia du muziejai, Mažeikių muziejaus oficialūs struktūriniai padaliniai, Papilėje S. Daukanto memorialinis muziejaus Akmenės krašto muziejaus padalinys, tą sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, vardyti miesteliuose ir mažesniuose rajonų centruose veikiančias panašias įstaigas.
Šiaulių rajone muziejaus, kaip užkeikta mergelė po devyniais užraktais užrakinta. Dirbtinio intelekto užklausus ir perklausus buvo atsakyta, kad tai vienintelis rajonas Lietuvoje neturintis muziejaus. Gal dėl to pagal delfi tyrimą mūsų savivaldybė kultūros ir sporto analizėje užima garbingą 49 vietą Lietuvoje tarp 60 savivaldybių? Greičiausiai ir dėl to.
Atrodo, kad mūsų rajonas yra tokia teritorija, kurioje ūkininkai augina rapsą ir grūdines kultūras (ir tai yra labai gerai, autorius tuo pasakymu nemenkina mūsų puikiųjų žemdirbių, bet naudoja rajono, kaip dirbamos žemės ploto įvaizdį), todėl ši teritorija neturi savo istorijos, kurią derėtų išsaugoti, neturi žymių asmenybių, svarbių įvykių, istorinės perspektyvos ir tai yra liūdna ir liūdinanti padėtis, kuri tęsiasi metai iš metų, praktiškai, be jokių esminių pokyčių.
Gal taip yra todėl, kad mes savo kultūros įstaigas ir veiklas kildiname iš Stalino laikų, mokyklas iš laikotarpio, kai žlugo Abiejų Tautų respublika (prie caro), kai Kuršėnų herbe „dominuoja“ puodas, nes „puodų karalystės“ idėja atėjo iš gilios stagnacijos laikotarpio (1971 m.)? Gal dėl to taip yra elgiamasi ir su istoriniu paveldu Šiaulių rajone, kaip tai buvo sovietmečiu?
O su juo yra elgiamasi kaip su menkaverčiu, objektai lengvai pardavinėjami arba savivaldybės neįsigyjami jei yra toks šansas, netraukiami į Kultūros paveldo registrus.
Aplinkiniai rajonai Pakruojis, Joniškis, Radviliškis ir kiti geba rasti lėšų restauruoti ir įveiklinti tokius istorinę ir kultūrinę vertę turinčius pastatus. Ir jie nekainuoja milijonų milijonus eurų, tačiau atgiję naujai jie džiugina praeivio, turisto akį, kuria pridėtinę vertę, kelią pasididžiavimą savo gimtuoju kraštu, jo praeitimi, atspindi vietos dvasią, sugražina praeities ir dabarties sąsajos pojūtį.
Pas mus nuo sovietmečio laikų griūva apleistos dvarvietės – Gruzdžių, Raudondvario, Čiuinių, kitos, parduodami ir griaunami namai Kuršėnuose – dingęs per dieną „kalvio namas“ Pavenčio gatvėje, nors nekilnojamo turto agentūra ruošėsi siūlyti pirkti šį pastatą savivaldybei. Autorius nežino ar siūlė, bet buvo su juo susisiekę, klausti nuomonės, kaip ir architektai iš Klaipėdos buvo susisiekę, kurie projektavo, nebestatomą jau restoraną toje nugriauto namuko vietoje. Jie labai apgailestavo sužinoję, kad nugriovė čia buvusį namuką, kurį jiems būtų buvę įdomu integruoti į restorano projektą.
Žmonėms iš Klaipėdos gaila, rajono valdžiai – ne. Pagalvok tik tai XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios namas! Ta pati istorija su Dariaus ir Girėno take esančiu, buvusiu rentgeno pastatu (jam per šimtas metų), jis galėjo puikiai tapti, kad ir turizmo informacijos centru, ar pagaliau „puodžių sostinei“ taip trūkstamu „puodžių prekybos centru“ ir vienu iš gražesniųjų, bent jau išoriškai modernizmo architektūros tarpukario laikmečio pastatu, bet ne, bus grožio salonas ar dar kažkas tokio ir pastatas liks negrįžtamai suniokotas.
Didžiausia gėda partijai mūsų rajone, kuri propaguoja blaivybę ir skambiai vadinasi kultūros puoselėtoja, yra nenupirkimas mūsų žymiausios profesionalios keramikės Genovaitės Jacėnaitės tėvų ir jos namo, buvusio ant Vytauto ir Kudirkos gatvių kampo. Čia galėjo atsirasti jai skirtas memorialinis muziejus (kiek daug garsių profesionalių keramikų mes turėjome savo krašte?) ir/ar profesionaliai keramikai skirta galerija ar ekspozicija. Dabar čia išdygo – Vynoteka! Kam mums kultūros objektas, geriau alkoholio parduotuvė jo vietoje. Aišku, skaitytojas pasakys, kad jei šio verslo vystytojai norėjo parduotuvės, tai būtų ir taip pastatę. Žinoma, galima sutikti su parduotuvės atėjimu, bet sutikite, kad vieta vietai nelygu.
Raudėnuose, panaši situacija buvo su kun. Kazimiero Pakalniškio-Dėdės Atanazo statyta klebonija. Čia galėjo kurtis memorialinis, šio iškilaus atgimimo veikėjo, Vaižganto draugo ir bendražygio muziejus. Jame tilptų ir Raudėnuose sukauptas vietos muziejus, kurį „stumdo“ uždarytos mokyklos patalpose, mažina jo eksponatams vietą. Muziejuje galėjo tilpti ir kito garsaus žemaičių kunigo A. Pabrėžos atmintis, juolab bendruomenė yra aktyvi kultūros kelio skirto šiam asmeniui dalyvė. Pagaliau, nykstant mokykloms tokios įstaigos stipriau palaiko miestelių kultūrinę ir socialinę gyvastį. Autorius siūlė šią idėją viešai, bet niekas nesureagavo (str. nuoroda). (https://www.skrastas.lt/atolankos/raudenai-ir-dede-atanazas-verti-muziejaus#google_vignette). Pastatą nusipirko privatus asmuo ir istorinė galimybė Raudėnuose ir Šiaulių rajone liko neišnaudota.
Stebint kaip yra leidžiamos savivaldybės lėšos – fejerverkams, dešimtims pop koncertų, pernykščiai čiuožyklai Kuršėnuose (atrodo, kad šiemet vėl žadama ši simuliakrinė pramoga) ir kitiems vienadieniams dalykams, akivaizdu, kad protingiau panaudojant lėšas atsirastų jų ir tokiems objektams, galbūt, pavyktų vieną kitą išsaugoti ir prikelti naujam gyvenimui.
Pagaliau, Šiauliuose turime pavyzdį, dailininko Gerardo Bagdonavičiaus namą, kuriame po rekonstrukcijos įsikūrė ir valstybinė įstaiga – Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyrius, vadinasi, tokiu atveju atkrenta savivaldybei pastato išlaikymo kaštų dalis, jeigu, kalbama apie „nepakeliamas savivaldybei išlaidas“.
Kam tai reikalinga, gali kilti klausimas. Į jį atsakysiu doc. dr. Justinos Poškienės labai taiklia, tarsi, Raudėnams, Kuršėnams ir kitoms mūsų rajono vietovėms skirta citata: „Tad kokį muziejų galime laikyti vietos dvasios „architektu“? Dėmesį sutelkiantį į tam tikrą vietovę, atskleidžiantį šios vietovės istorinį, estetinį, senaties ir kitokius matmenis ir tuo kuriantį vietovės prasmingumo, vertingumo ir unikalumo idėjas, o svarbiausia, gebantį šiomis idėjomis „užkrėsti“ vietos gyventojus ir svečius“ (1, 118).
Reikia, tokių veikiančių, įteisintų istorinės atminties institucijų, nes be jų mes tik „niekieno žemė“, istoriniai dykrai, kuriuose gali sklisti visokie pramanai, kaip buvo jau rašyta apie Kuršėnų dvarą ir Ivinskį.
Beje, svajonės, diskusijos dėl muziejaus Šiaulių rajone vyksta jau ketvirtas dešimtmetis, kokios jos buvo, apie tai kitame pamąstyme.
- Poškienė J. Beieškant genius loci: archeologijos paveldas“, in: Vietos dvasios beieškant (sud. Rasa Čepaitienė), Lietuvos istorijos institutas, 2014, p. 118.
- Čiuinių dvaro nuotraukos: Nijole Smitaite
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
