Smagiai „sukama“ laida, pasirenkanti kelis pasakojimus apie miestą, kurie šiai vietovei yra svarbūs, pristato plačiai publikai, kviečia apsilankyti, išbandyti, paragauti ir taip toliau. Čia laidos kūrėjams priekaištų didelių gal ir negalima pasakyti, keletas istorinių netikslumų, kad ir tai, kad puodžių karalius čia renkama kas metai, ar kun. V. Dambrauskas už žydų gelbėjimą buvęs nužudytas, bet tai atvykusiam žmogui dovanotina.
Klysta visi, ir autorius rašantis klysta, ko nepasitaiko, klysti žmogiška, svarbu pasitaisyti, ištaisyti ir svarbiausia, tai skaityti, gilintis į temas apie kurias kalbi ar kalbėsi.
Autorius nesiima komentuoti „Kuršėnų vyniotinio“ pristatymo, arba puodžių žiedimo technologijų, nes tai amatas ir jo subtilumai žinomi meistrams, dėl istorinių dalykų galima būtų pasiginčyti, bet ne apie tai kalba.
Kadangi vienos iš dvaro reprezentuojančių kalbėtojų buvo pasakyta, kad „mes dvarą vadiname perlu“, tai apie jos kalbėjimą ir istorines žinias keletas pastebėjimų.
Pirmiausia apie Jurgį Gruževskį – visiška nesąmonė, kad Kuršėnų dvare buvo išvedinėjamos gyvulių veislės ir J. Gruževskis važinėjo po Skandinaviją mokydamas vietos dvarininkus tai daryti. Pacitavau beveik pažodžiui.
Sovietams areštavus J. Gruževskį 1940 metais jis duodamas parodymus ir atsakydamas į klausimą ar yra buvęs užsienyje atsakė, kad nuo 1921 iki 1938 metų tris kartus lankėsi Lenkijoje šeimyniniais reikalais, Karaliaučiuje lankėsi asmeniškai, nes pirko veislinius gyvulius, kaip „Lietūkio“ atstovas tris kartus buvo siunčiamas į Švediją, ir nemokyti kaip veisti gyvulius, o pirkti Lietuvai iš ten veislinius gyvulius. Kadangi jis 1914 metais buvo baigęs Kembridžo universitete agronomijos skyrių, kaip pats nurodė. Dar vyko į Daniją tartis dėl dobilų eksporto.
Ką tu pasakysi, kai jau toks neatitikimas.
Dar viena žinia-pasaka apie Kuršėnus kaip „vienintelį išlikusį leninį dvarą Lietuvoje“. Kažkieno rastas klaidinantis (ir autorių kažkada taip pat) pasakojimas, kuris pastoviai skamba ir šiandien, ir televizijos laidoje, jis paimtas iš tarpukario ūkininkams skirto laikraščio „Ūkininko patarėjas“ straipsnio, kuriame buvo parašyta „Greta miestelio yra Kuršėnų dvaras, vienintelis lėninis dvaras visoje Lietuvoje…“ (1, 11).
Kas čia yra negerai?
Tai, kad dvaras, brolių Edvardo ir Vespasjano 1846 metais buvo pasidalytas, beveik lygiomis dalimis, jau tai paneigia apie jo išlikimą, neišliko. Be to, 1922 m. žemės reforma praktiškai sunaikino kas buvo likę iš dvarų. 1940 m. sovietų dvaras buvo nacionalizuotas, 1941 m. vokiečių okupacinė valdžia Gruževskiui dvaro negražino, o 1944 m. tapo Kuršėnų tarybinių ūkių valdos dalimi. Tai kur tas išlikęs dvaras yra? Kiek galima tas pasakas sekti.
Kitas dalykas, kad, ar iš viso šis dvaras buvo leninis?
Taip, Gruževskių šeimos tradicija pasakoja tą istoriją apie dvaro gavimą iš valdovo už karinius nuopelnus, tačiau G. Blaszczyk tai paneigia, rašydamas apie III kartos, šios giminės atstovą Jurgį Gruževskį (1591-1651). „…1635 m. jis tapo Žemaitijos žemės teisėju, vėliau (?) Didžiųjų Dirvėnų tijūnu. 1623 m. – Žemaitijos deputatas. Nusipirko Kuršėnų dvarą Beržėnų paviete, o iš žmonos gavo Deltuvą Vilniaus vaivadijos Ukmergės paviete“ (2, 258). Taigi, visai ne leninis dvaras. Beje, patikimus duomenis iš Gruževskio knygos (Boleslovo Gruževskio„Kościół ewangelicko-reformowany w Kielmach“) lenkų istorikas G. Blaszczyk savo knygoje cituoja, o dvaro dovanojimo akto, kaip leno ne, vadinasi, šią istoriją laiko nepatikimą, nes Gruževskiai dvarus Žemaitijoje daugiausia pirkosi, arba paveldėjo kaip žmonų kraitį, pradedant Kelme.
Bet, kas čia žino, gal ir lenkų istorikas neteisus yra (nors abejočiau), tačiau Kuršėnų dvaro praeitis, jo istorija yra tų, kas dirba dvare pirmaeilis rūpestis ištyrinėti ir paskelbti visuomenei, o ne pulti pasakoti apie puotas kalvinistų valdomame dvare…
Tarpukariu dvaras tapo kultūriniu ūkiu ir privalėjo čia auginti: gryno kraujo olandų veislės karves, didžiąsias jorkšyro veislines kiaules…
Kažkaip „ant visos Lietuvos“ skelbti tokius dalykus, reikia truputį pasiruošti, paskaityti literatūros, kurios netrūksta, ypač dvarų tyrinėjimų. Gal tada nesakysi, kad iš kaimo dvarų buvo nešama kultūrą į miestus…
Apie L. Ivinskį televizijos laidoje paskelbtą kaip drugelių kolekcionierių, gal kada kitą kartą parašysiu.
- Gražioji Lietuva. Kuršėnai // Ūkininko patarėjas. 1930. Nr. 5. P. 11.
- Blaszczyk G. Herbarz szlachty žmudzkiej. T. II. Warszawa. 2015. S. 258.
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
