Žiupsnelis žadėtų minčių iš turizmo istorijos Kuršėnų krašte tarpukariu.
Dažnai, pas mus yra pasakojama apie turizmą sovietmečiu, apie tai kaip buvo keliauta po „plačiąją tėvynę“. Dažnu atveju pabrėžiant, kad „prie Smetonos“ žmonės, tik sunkiai ir labai sunkiai dirbo ir jokio turizmo nebuvo, išskyrus religinio pobūdžio keliones – važinėti po valsčiaus bažnyčių atlaidus, ar dar iki Šiluvos nukeliauti. Turizmo, kaip tokio visai nebuvę. Taip tęsiami sovietiniai pasakojimai, siekiant menkinti savo tarpukario valstybę, nepriklausomą Lietuvą. Kadangi tokių pasakojimų tikslas buvo ir yra vienas – sovietinė okupacija atnešė atsilikusiai Lietuvai ne tik Stalino saulę, bet ir neribotas galimybes, tame tarpe ir turizmą.
Tačiau, autoriaus tikslas yra ne apie tai kalbėti, o apie turizmo resursus, kurie domino turistus mūsų krašte prieš šimtą ir daugiau metų.
Žymiausias objektas tarpukariu, greičiausiai buvo – Vladislavo ir Marijos Hriškevičių valdomas Varputėnų dvaras, pavyzdinis ūkis, tai pirmeiviai pramoginio šiuolaikine prasme, turizmo organizatoriai ir vystytojai mūsų krašte. Jų valdomas Ardėnų veislės žirgynas (per 50 žirgų), žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (dalyvaudavo parodose ir laimėdavo ten prizus), įspūdinga pypkių kolekcija, ir toks pat parkas, traukė turistus, kurie čia gaudavo nakvynę, maitinimą, poilsį ir ramybę. Be to, čia laukė gaminamo olandiško ir šveicariško bakšteino sūrio degustacija ir kitų dalykų. Užsimokėjęs 5 litus už parą, galėjai čia ramiai vasaroti. Kasmet dvare ilsėdavosi iki 60 ir daugiau turistų. Rašoma, kad 1923 metais dvare viešėjęs anglų rašytojas Hermis Ouldas (1886-1951), vėliau romane „Gyvenimo šokis“ įdėjęs fragmentų ir iš gyvenimo dvare.
Dvaras save reklamuodamas leido net atvirlaiškius (1, 13-22).
Nepatikėsite, bet galima sakyti, kad į Kuršėnų kraštą vyko turistai su moksliniu interesu, susipažinti su naujovėmis. Tai yra, kai aukštųjų mokyklų studentai su dėstytojais vyko į Kuršėnų kraštą ekskursijon susipažinti su pirmaujančiomis technologijomis, taikomomis žemės ūkyje. Skamba neįtikėtinai, bet du pavyzdiniai ūkiai Kuršėnų (valdomame Jurgio Gruževskio) ir Ringuvėnų (Motiejaus Komaro) dvaruose. Mes randame tokią informaciją: „1927 metų birželio mėnesį žemės ūkio akademijos busimieji agronomai su profesoriumi Juozu Tonkūnu ir docentu Baliu Vitkumi vyko į 7 dienų ekskursiją po pavyzdinius ir kultūrinius ūkius Lietuvoje. Be kitų, jie aplankė Kuršėnų ir Ringuvėnų dvarus“ (2, 90). Čia buvo susipažįstama su modernia pienininkyste (Kuršėnų dvare) ir grūdinių kultūrų auginimu (Ringuvėnų dvare).
Įspūdingas turistinis objektas tapo 1935 metais Kuršėnų pašonėje pastatytas Pavenčių cukraus fabrikas, su vienu iš aukščiausių Lietuvoje kaminų. Į fabriką, kaip į vieną iš moderniausių Lietuvos pažangos objektų važiavo ekskursijos smalsių turistų, mokytojai vežė mokinius. Bet ir patys darbininkai užsiėmė vidiniu turizmu. Štai vieno fabriko darbuotojo pasakojimo ištrauka.
„…Po darbo valandų kontoroje, Pavenčiuose mano laisvalaikis nebuvo tuščias ar nuobodus. Aš buvau įsigijęs tris sau nuolatinius „draugus“, tai: valtelę, dviratį ir fotoaparatą.
O prie šių 3-jų atsirasdavo man ir daugiau gyvųjų draugų, su kuriais praleisdavome savo laisvą laiką prasmingai. Dviračiais pravažiuodavome ekskursijas po visą gimtąjį kraštą, po žemaičių žemę ir Baltijos pajūrį…
Keturių vietų valtele palaukdavome po Ventos upės valdas: – čia žuvys, grybai, uogos Paventės miškuose ir kitokios pramogos gamtoje… (3, 6).
Žmonės iš Kuršėnų dviračiais mindavo į Palangą.
Kunigas, Raudėnų klebonas Kazimieras Pakalniškis-Dėdė Atanazas (1966-1933) gali būti laikomas mūsų krašto ekskursijų miesteliuose pradininku. Jis 1932 metais rugpjūčio mėnesį Raudėnuose vedė jaunimui (katalikiškoms jaunimo ir vaikų organizacijoms – pavasarininkams ir angelaičiams) ekskursiją, vadintą tada spaudoje „apvaikščiojimu“. Einama buvo per miestelį į kapines, kur buvo meldžiamasi ant žymių raudėniškių kapų. Ta ekskursija-apvaikščiojimas buvo aprašytas to meto spaudoje: „..Ta jaunimo šventė, bene dar pirmą kartą čia taip iškilmingai apvaikščiodama, visiems raudėniškiams padarė gerą įspūdį“ (4, 8). Po to klebonas, dar skaitė paskaitą „Kęstučio 550 m. mirties sukaktuvės“.
Taigi, galime sakyti, kad turizmo įvairovė buvo net didesnė nei dabar.
Galima paminėti faktą, kad pradžios mokyklų vaikus mokytojai veždavo į ekskursijas, kad ir į Šiaulių „Aušros“ muziejų. 1932-06-22 ten lankėsi Raudėnų valsčiaus pradžios mokyklų mokiniai, o 1934-06-11 iš Kuršėnų valsčiaus buvo atvykę per 60 mokinių (5, 29, 54).
Keliavo ir šauliai po Lietuvą – Kauną, Klaipėdą kitur.
Atrodo, kad turizmas buvo labai intensyvus, autorius čia, kaip sakoma, užkabino tik truputį šio reiškinio, bet, žinoma, kas nenori tas nemato, arba nutyli.
Be to, mes turime iš mūsų krašto kilusių įspūdingų turizmo organizatorių, keliautojų – Vaclovą Korabievičių (1903-1994) ir Liudą Alseiką (1887-1960), tačiau tai būtų kitų publikacijų temos.
1. Kiriliauskas J. Pasodinsim Lietuvai ąžuolą Varputėnų šaulių būrio istorija 1930-1940 m., Šiauliai. 2021, p.13-22.
2. Ekskursija į pavyzdingus Lietuvos ūkius. // Žemės ūkio akademijos metraštis. 1927. Kaunas. 1928, p. 90.
3. Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Panevėžio cukraus fabriko fondas F171-8rankraščių fondas, l. 6.
4. Raudėniškis. Raudėnai. // Žemaičių prietelius. 1932. Nr. 40. p. 8.
5. Šiaulių „Aušros“ muziejaus kronika 1930-1939 m. Šiauliai, p. 29,54.
Foto: https://www.limis.lt/
- Varputėnų dvaras, autorius Arūnas Eduardas Paslaitis.
- Lietuvos ardėnų veislės eržilas. A. L. SCHRIER Fotograaf KAPELLE (Z.B.)” ir „F. DEKKER Pz. AXEL”.
- Ringuvėnų dvaro rūmai. Autorius Mečislovas Barkauskas,
- Domicelė Kazlauskaitė su mokiniais Kuršėnų cukraus fabrike. Autorius Pranas Lipskis.
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
