Susimąsčiau, kaip skirtingai galima matuoti pažangą. Vieną dieną girdime, kad esame tarp geriausių pagal vieną ar kitą rodiklį. Kitą – pristatomi milijoniniai projektai, naujos strategijos, planai, vizijos. Visa tai svarbu. Tačiau žmogus pažangą dažniausiai matuoja ne skaičiais. Jis ją matuoja tuo, ar po lietaus gali saugiai grįžti namo, aplankyti mamą, pasiekti parduotuvę. Ar greitoji nepraras brangių minučių, kai kiekviena sekundė būna svarbi.
Pastarosiomis dienomis šimtai žmonių dalijasi nuotraukomis apie kelio Kuršėnai – Dirvonėnai (rajoninis kelias 4006: Kuršėnai-Dirvonėnai-Raudėnai-Tryškiai), bei kelio Drąsučiai – Šiupyliai (rajoninis kelias 4012: Drąsučiai-Šiupyliai-Gruzdžiai) būklę. Vieni fotografuoja ir filmuoja išdaužytą asfaltą, lopą ant lopo, kiti – duobes, provėžas, po lietaus susidarančias balas. Tačiau labiausiai į akis krinta ne pačios nuotraukos ar vaizdo įrašai. O tai, kas rašoma komentaruose ir kiek pasidalinimų atlikta. Negana to, komentaruose žmonės žymi rajono merą, savivaldybės atstovus, politikus, institucijas, net nacionalinę televiziją. Kodėl? Todėl, kad nori būti išgirsti. Kai žmonės viešai žymi atsakingus asmenis, dažniausiai jie jau būna pavargę laukti. Tai bandymas pasakyti: „pažiūrėkit, tai mūsų kasdienybė. Ar tai normalu?“
Šiais keliais žmonės važiuoja ne kartą per metus. Jais kasdien važiuojama į darbą, vežami vaikai į mokyklas ir darželius, skubama pas gydytojus, lankomi artimieji. Jais važiuoja specialiosios tarnybos, mokykliniai autobusai. Galų gale ūkininkai.
Todėl drąsiai galiu teigti, jog tai nėra tik keliai. Tai žmonių gyvenimas. Tai mūsų rajono kasdienybė. Todėl kai komentaruose rašoma: „Greitoji iki Kuršėnų atgaivina nabašniką…“; „Šitas kelias yra pasityčiojimas iš gyventojų (mokesčių mokėtojų)“; „Juk ponai tuo keliu nevažinėja,jeigu važiuotu tai būtų ir sutvarkytas“; „20 metų žmonės maitinami pažadais…Per tą laiką ir šitas kelias pavirto į Mėnulio paviršių“; „Šio kelio dėka kiekvienais metais patiriu papildomas išlaidas autoservise“; „Negalim net į parduotuvę išvažiuoti“, darosi apmaudu ir liūdna.
Galų gale apie šiuos kelius žmonės kalba ir rašo jau daugelį metų. Nustoja. Laukia. Tikisi. Tačiau po kurio laiko vėl grįžta prie tos pačios temos, nes vaizdai nesikeičia. Jie netgi sakyčiau blogėja, juk kas gali keistis, jei niekas nevyksta arba kaip žmonės rašo „tvarko taip – pamindo su koja..“ Ir tai verčia susimąstyti.
Žinot, jau kuris laikas vyksta diskusijos dėl dalies valstybinių kelių perdavimo savivaldybėms. Kalbama apie finansus, atsakomybes, naštą, kelių būklę, jų priežiūros kaštus. Faktas – prastos būklės kelių perėmimas reiškia didžiulę finansinę atsakomybę. Tačiau kartu kyla ir kitas klausimas – jeigu savivalda atsirado tam, kad spręstų vietos žmonių problemas, ar galima jų atsisakyti vien todėl, kad jos sudėtingos ir brangios? Jeigu savivalda yra arčiausiai žmogaus, ar neturėtų žmogaus kasdienės problemos tapti svarbiausiu prioritetu?
Susidaro įspūdis, kad daugiau diskutuojama apie tai, kam priklauso kelias, o žmonėms rūpi visai kas kita. Žmogui, kuris kiekvieną rytą važiuoja į darbą, nelabai svarbu, kieno tas kelias – valstybės ar savivaldybės. Jam svarbu, kad kelias būtų normalus ir juo būtų galima normaliai važiuoti.
Galima ginčytis, kuris kelias priklauso valstybei, kuris savivaldybei, kieno kompetencija vienas ar kitas sprendimas. Bet nei lopai, nei duobės neturi būti valstybinės ar savivaldybės. Tai vienodai laužo automobilius, vienodai gaišina laiką ir vienodai apsunkina žmonių gyvenimą.
Lyderystė prasideda ne tada, kai dalijamasi atsakomybėmis. Ji prasideda tada, kai atsakomybė prisiimama. Net ir tada, kai tai nėra patogu. Net ir tada, kai tai kainuoja. Galiausiai – kai žmonės jaučiasi girdimi. Nes bendruomenės balsas nėra tik pagyrimai ar plojimai renginyje ar po jo. Jis nėra ir vien kritika. Tai priminimas, kad už kiekvieno kelio, šaligatvio, gatvės apšvietimo ar autobusų stotelės pirmiausia stovi ne kažkas kitas, o žmogus.
Ir jeigu žmonės kalba, fotografuoja, filmuoja, žymi atsakingus asmenis, galbūt tai nėra triukšmas dėl triukšmo. Galbūt tai ženklas, kad bendruomenė labai aiškiai pasako, kas jai šiandien yra svarbiausia.
Net neabejoju, jog norisi gyventi rajone, kuriame svarstoma kaip išspręsti dar vieną žmonių problemą. Nes kelias nėra tik asfaltas. Kelias – tai žmogaus kasdienybė. Vaiko kelias į mokyklą. Kelias į darbą. Greitosios kelias pas ligonį. Dukters kelias pas senyvo amžiaus tėvus. Ūkininko kelias į laukus. Ir kol tai liks tik eilute kažkieno balanse, tol žmonės ir toliau žymės visus ką tik gali, tikėdamiesi būti išgirsti.
Bendruomenės balsas nėra apie kaltųjų paieškas. Jis yra apie žmones. Apie tai, ką jie mato pro savo automobilio langą ne kartą per metus, o kasdien. Galima diskutuoti, kas kam priklauso. Aiškintis kompetencijas. Galima skaičiuoti milijonus. Tačiau žmogui svarbiausia ne tai. Bendruomenės žmogui labai sunku suprasti, kodėl kartais taip lengvai randame milijonus dideliems projektams, tačiau metų metus nerandame sprendimų tam, kuo žmonės naudojasi kiekvieną dieną. Stipri savivalda – tai gebėjimas pastebėti tai, kas šiandien žmogui iš tikrųjų svarbiausia.
Todėl šiandien norisi paklausti labai paprastai. Kokie konkretūs planai dėl kelių Kuršėnai -Dirvonėnai ir Drąsučiai-Šiupyliai? Ir kada žmonės išgirs ne dar vieną pažadą, o aiškų atsakymą?
Šis tekstas yra asmeninė autorės nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autorės požiūrį į aptariamą temą.
