Norėjau (ir vis dar noriu) perkelti paskolą iš kredito unijos į banką. Atrodė, kad esu būtent toks klientas, dėl kurio bankai turėtų pasistengti. Ateinu ne prašyti pinigų, o su jau gauta paskola, kurią moku tvarkingai. Bankui belieka pasiūlyti geresnes sąlygas ir pasiimti klientą iš konkurento. Atsakymas buvo maždaug toks: perskambinsime (jeigu norėsime) per 5 darbo dienas. O perskambinus nepakvietė pasikalbėti – užpildykite formą. Tada ir kilo klausimas, kurio iš pradžių net neuždaviau. Gal problema ne konkrečiame banke. Gal problema tame, kad bankui manęs tiesiog nelabai reikia?
KLIENTAS, KURIS VIS TIEK NIEKUR NEDINGS
Apie bankų konkurenciją dažnai kalbame taip, lyg žmogus nuolat svarstytų. kuriam bankui šiandien patikėti savo pinigus. Realybė kitokia. Banko sąskaita seniai nebėra pasirinkimas. Į ją ateina atlyginimas, iš jos išeina nuoma, komunaliniai, paskolos, prenumeratos. Be jos šiandien sunku net normaliai dirbti. Tą pripažįsta ir pats Lietuvos bankas. 2025 metais jie rašė, kad mokėjimo paslaugos tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi ir be jų sunku įsivaizduoti verslą, darbo santykius, ar įprastus namų ūkio reikalus. Čia ir esmė – jei paslauga žmogui būtina, jos teikėjui nebereikia nieko įrodinėti. Palyginkime su kavinėmis. Jeigu viena tavęs neaptarnauja, nupėdini į kitą arba išsiverdi kavos namuose. Kavinė turi stengtis. Banko sąskaitos tau reikės bet kuriuo atveju.
Teoriškai banką pakeisti gali, bet praktiškai to beveik niekas nedaro. Lietuvos banko gyventojų apklausa parodė, kad 2022 metais mokėjimo paslaugų teikėją per metus pakeitė vos 3 procentai sąskaitų turėtojų. Kada paskutinį kartą keitėte banką jūs? Jeigu atsakymas yra „niekada” arba „nepamenu”, esate toje 97 procentų dalyje. Ir bankui nereikia kasdien kovoti dėl kliento, kuris statistiškai vis tiek pasiliks. Dar 14 procentų apie tai pagalvojo, bet mintis neiškeliavo toliau gimtinės. Priežastys paprastos: trūko laiko, kitų pasiūlymai nepasirodė pakankamai geresni, procesas atrodė sudėtingas, o dalis žmonių jau naudojosi ir kitomis savo banko paslaugomis. Trys procentai per metus – labai iškalbingas skaičius. Bankui nereikia kasdien kovoti dėl kliento, kuris statistiškai vis tiek pasiliks.
BANKŲ TURIME. BET RINKA VIS DAR SUSPAUSTA
Būtų nesąžininga sakyti, kad bankai Lietuvoje nekonkuruoja. Konkuruoja. Pasirinkimas didėja. Lietuvos banko duomenimis, šiuo metu šalyje veikia 14 bankų, turinčių banko arba specializuoto banko licenciją, ir dar 6 užsienio bankų filialai. Tačiau vien dalyvių skaičius nieko nepasako. Lietuvos bankas ir toliau kartoja, kad mūsų bankų sektoriaus koncentracija yra viena didžiausių Europos Sąjungoje. Paprastai tariant: didžiąją rinkos dalį valdo keli žaidėjai. Būsto paskolų rinkoje sisteminės svarbos bankai laiko 72,6 procento viso portfelio. Būsto paskolų segmente konkurencija pastaraisiais metais tikrai sustiprėjo, o nuo 2025 metų supaprastinta refinansavimo tvarka žmogui palengvino paskolos perkėlimą į kitą banką.
Taigi klausimas ne ar bankai konkuruoja, o kiek stipriai jie priversti konkuruoti dėl eilinio kliento, kuris tiesiog nori sąskaitos ir kortelės.
PRIE KO ČIA GRYNIEJI?
Grynieji šiandien atrodo kaip dalykas iš praeities. Man jie svarbūs ne dėl nostalgijos ar noro pačiupinėti. Grynieji yra viena iš nedaugelio realių alternatyvų. Ne visur patogi, ne visada praktiška, bet reali. Turėdamas grynųjų gali dalį pinigų laikyti ne sąskaitoje. Gali atsiskaityti tiesiogiai su kitu žmogumi. Tau nereikia tarpininko leidimo kiekvienam mokėjimui. O kryptis kur einama – akivaizdi. Nuo 2022 metų lapkričio Lietuvoje atsiskaitymai grynaisiais pagal vieną sandorį negali viršyti 5000 eurų tiek žmonėms, tiek įmonėms. VMI aiškiai nurodo, kad skaidyti vieno sandorio į kelis mokėjimus, norint apeiti ribą, negalima. Europos Sąjungos pinigų plovimo prevencijos reglamentas numato 10 000 eurų ribą už prekes ir paslaugas, o valstybės gali nustatyti ir griežtesnę. Būkime realistai – eilinio žmogaus ta 5000 eurų riba beveik neliečia. Duonos už tiek niekas neperka. Svarbesnis kitas dalykas – ar apskritai lieka galimybė atsiimti ir panaudoti grynuosius. Bankomatai iš mažesnių miestelių traukiasi, vis daugiau vietų priima tik korteles. Kiekvienas toks žingsnis po truputį mažina alternatyvą. O kai alternatyvų nelieka, žmogus tampa priklausomas nuo infrastruktūros, kurią valdo finansų įstaigos.
KĄ RODO PAČIOS VALSTYBĖS ŽINGSNIAI
Įdomiausia, kad problemą mato ir reguliuotojas. Nuo 2025 metų bankai ir kredito unijos privalo pasiūlyti pagrindinių mokėjimo paslaugų krepšelį, kuris kainuoja ne daugiau kaip 1 eurą per mėnesį, o mažas pajamas gaunantiems žmonėms – 50 centų. Į jį įeina sąskaita, elektroninė bankininkystė, kortelė, pervedimai ir grynųjų operacijos. Vartotojui tai gera žinia. Bet pagalvokime, ką ši priemonė reiškia. Valstybė iš esmės pasakė: mokėjimo sąskaita yra tokia būtina, kad kainą reikia riboti įstatymu. Konkurencija to nepadarė. Panašiai skamba ir Lietuvos banko 2026 metų mokėjimų rinkos strategija. Vienas jos tikslų – didinti konkurenciją ir padėti žmonėms lengviau pakeisti mokėjimo paslaugų teikėją, kartu užtikrinant grynųjų prieinamumą regionuose. Jeigu konkurencija veiktų taip gerai, kaip kartais teigiama, tokios strategijos tiesiog nereikėtų.
KLAUSIMAS, KURĮ VERTA UŽDUOTI
Nesu prieš korteles ar bankų programėles. Pats jomis naudojuosi kasdien ir vokų su pinigais nenoriu net įsivaizduoti. Bet kai kitą kartą išgirsite, kad Lietuvoje bankai atkakliai kovoja dėl klientų, verta paklausti paprasto dalyko.
Kiek realių alternatyvų turi žmogus, jeigu bankas jo nenori?
Kol žmogus turi kur eiti, bankas turi dėl ko stengtis. Kai eiti nebėra kur, bankas nebeturi dėl ko stengtis.
Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
