Iš esmės informacija apie skaitmeninį eurą gaunama iš dviejų melagių. Vienoje pusėje – žmonės, kurie aiškina, kad pinigai turės galiojimo laiką (taip, tarp jų buvau ir aš), valdžia spręs, ką gali pirkti, o už alų vieną dieną atsiskaityti tiesiog neleis, jei būsi patologinis gėrikas. Kitoje – institucijos, kalbančios apie inovacijas, Europos finansinį savarankiškumą ir modernesnius mokėjimus taip, lyg stebuklas kaip be skaitmeninio euro mes iki šiol išgyvenome.
Abi pusės pasakoja istoriją, kuri jų auditorijai labiau patinka. Vieni parduoda baimę, kiti – svajonę. Todėl nusprendžiau padaryti tai, ko beveik niekas nedaro – perskaityti siūlomą reglamentą.
Ir išvada nelabai patiks nei vieniems, nei kitiems. Didžioji dalis populiariausių baimių šiandien yra nepagrįstos tuo, kas parašyta reglamento projekte. Bet tai nereiškia, kad rizikų nėra. Tiesiog jos slepiasi visai kitur – kur dažniausiai niekas savo noru neieško ir neskaito. Prieš pradedant svarbu pasakyti vieną dalyką. Galutinio reglamento dar nėra. Derybos tebevyksta, todėl dalis nuostatų dar gali keistis. Tai, apie ką kalbame šiandien, yra DABARTINIS projektas, o ne galutinė versija.
Pradėkime nuo populiariausios baimės – programuojamų pinigų. Jeigu naršai socialiniuose tinkluose, tikriausiai ne kartą matei teiginius, kad skaitmeninis euras leis valdžiai nuspręsti, kokioms prekėms galėsi išleisti savo pinigus. Neva vieną dieną jie galios tik maistui, kitą – tik iki mėnesio pabaigos, o prasikaltę negalės įsigyti alkoholio.
Problema (arba visai ne problema), kad dabartiniame reglamente parašyta priešingai. Jame aiškiai nurodyta, kad skaitmeninis euras negali būti programuojami pinigai. Kitaip tariant, negali atsirasti euras, kurį būtų leidžiama išleisti tik tam tikroms prekėms, paslaugoms arba iki tam tikros datos. Kodėl? Ne todėl, kad įstatymo rengėjai staiga tapo dideliais laisvės gynėjais. Priežastis daug paprastesnė – visi eurai turi būti vienodi. Jeigu vienas euras galioja visur, o kitas tik maistui, jie jau nebėra tas pats euras.
Antras dažnas argumentas – kad skaitmeninis euras panaikins grynuosius. Ir vėl – bent jau šiandien tai nėra tiesa. Kartu su skaitmeninio euro projektu svarstomas ir atskiras reglamentas, kuriuo dar kartą patvirtinamas grynųjų pinigų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas. Kitaip tariant, žmogus ir toliau turėtų galėti rinktis mokėti grynaisiais ar skaitmeniniu euru.
Dar vienas mitas – Europos Centrinis Bankas matys kiekvieną tavo pirkinį. Pagal siūlomą modelį tavo tapatybę ir mokėjimus žinos bankas arba kita mokėjimo įstaiga – iš esmės taip, kaip yra dabar atsiskaitant kortele. Europos Centrinis Bankas valdys atsiskaitymų infrastruktūrą, tačiau tiesiogiai nematys, kas ir ką nusipirko.
Ir dar vienas dažnai kartojamas argumentas – neigiamos palūkanos. Reglamentas numato, kad skaitmeninis euras nebus palūkaninis. Tai reiškia, kad jis nei uždirbs palūkanų, nei jų praras. Nemokės ir neapmokestins už skaitmeninio euro turėjimą.
Jeigu ties šia vieta sustotume, galėtume padaryti išvadą, kad visa istorija tėra sąmokslo teorijos. Tačiau įsiklausykime ką sako kitas melagis. Nes įdomiausia prasideda ten, kur baigiasi garsiausi šūkiai.
Pirmiausia – sąlyginiai mokėjimai. Reglamentas draudžia programuojamus pinigus, tačiau leidžia programuojamus mokėjimus. Skirtumas atrodo nedidelis, bet teisiškai jis svarbus. Įsivaizduok, kad užsisakai prekę internetu. Pinigai pardavėjui pervedami tik tada, kai patvirtini gavęs siuntą. Tai sąlyginis mokėjimas. Patogu. Daugelis tokiu principu jau naudojasi, pavyzdžiui, „Vinted“. Tačiau čia slypi vienas niuansas. Technologija, kuri gali laukti tavo patvirtinimo apie gautą siuntą, teoriškai gali laukti ir kitokių sąlygų. Šiandien įstatymas aiškiai sako, kad tas sąlygas nustato pats vartotojas, o ne valstybė. Bet reikia suprasti vieną paprastą dalyką – technologijos keisti nereikės, jei kada nors būtų nuspręsta tas taisykles pakeisti, pakaktų pakeisti įstatymą. Ir būtent čia, mano nuomone, prasideda tikras velnias detalėse.
Dar svarbesnis klausimas – kiek skaitmeninių eurų žmogus galės laikyti. Viešai minimi įvairūs skaičiai – nuo 500 iki 3000 eurų. Tačiau įdomiausia tai, kad pats limitas nebus įrašytas į reglamentą. Jis bus nustatytas atskiru sprendimu vėliau. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo smulkmena. Bet iš tikrųjų – ne. Įstatymą pakeisti sudėtinga. Tam reikia ilgo proceso, balsavimų ir politinių diskusijų. O sprendimą dėl limito pakeisti gerokai paprasčiau. Šiandien tai gali būti 3000 eurų. Po penkerių metų – 1000. Finansinės krizės metu – dar mažiau. Aš nesakau, kad taip bus. Sakau tik tiek, kad būtent tokia galimybė šiandien kelia daugiau klausimų nei visos istorijos apie alų ar pinigų galiojimo laiką.
Dar vienas paradoksas – grynieji pinigai. Viešojoje erdvėje dažnai susidaro įspūdis, kad būtent skaitmeninis euras juos sunaikins. Tačiau didžiausias spaudimas gryniesiems ateina visai iš kito teisės akto. ES pinigų plovimo prevencijos reglamentas 2024/1624 nuo 2027 metų įveda 10 tūkst. eurų ribą atsiskaitymams grynaisiais visoje Europos Sąjungoje. Nuo 3000 eurų jau reikės privalomai nustatyti pirkėjo tapatybę, o valstybės galės nuspręsti taikyti dar griežtesnes taisykles. Lietuvoje tokia riba nustayta dar prieš ketverius metus – 5000 eurų. Įdomiausia tai, kad visa tai įsigalios dar anksčiau, nei skaitmeninis euras apskritai pasieks žmonių telefonus. Todėl keista stebėti, kaip viešojoje erdvėje tiek daug ginčų kyla dėl dar nepriimto reglamento, o jau priimti grynųjų ribojimai praktiškai nesulaukia jokio dėmesio.
Ir štai čia grįžtame prie dviejų melagių. Vieni pasakoja, kad skaitmeninis euras jau rytoj taps žmonių kontrolės įrankiu. Kiti tikina, kad tai bus patogesnis atsiskaitymo būdas ir daugiau nieko. Nei vieni, nei kiti nepasako visos tiesos. Šiandien programuojami pinigai reglamente aiškiai uždrausti, o grynųjų pinigų statusas bent kol kas paliekamas. Europos Centrinis Bankas neturėtų matyti kiekvieno tavo pirkinio, o neigiamos palūkanos nenumatytos. Tačiau kartu kuriama infrastruktūra, kuri leis vykdyti sąlyginius mokėjimus. Svarbiausias parametras – kiek skaitmeninių eurų žmogus galės turėti – paliekamas spręsti vėliau. O dalis privatumo garantijų labiau primena politinius pažadus nei griežtus teisinius įsipareigojimus.
Nė vienas iš aptartų dalykų atskirai dar nereiškia katastrofos. Tačiau būtent iš tokių, atrodytų, smulkių sprendimų dažniausiai ir susideda dideli pokyčiai. Šiandien verta ginčytis ne apie tai, ar skaitmeninis euras yra gėris ar blogis. Daug svarbiau stebėti, kaip atrodo galutinis reglamento tekstas. Nes kai jis bus priimtas, diskusijos bus gerokai mažiau naudingos nei dabar. O jeigu tau iš tikrųjų rūpi grynųjų pinigų ateitis, žiūrėk ne tik į skaitmeninį eurą. Dalis svarbiausių sprendimų jau priimta kituose teisės aktuose. Ir būtent jie gali turėti didesnę įtaką tam, kaip po kelerių metų atsiskaitysime kasdien.
Gal reiktų sąmoningai mokėti grynais – kaip manote?
Straipsnyje pateikiama asmeninė autoriaus nuomonė ir situacijos vertinimas. Galutinės skaitmeninio euro taisyklės dar nėra priimtos.
