Įsilinguoja vasara, turizmo sezono pats įkarštis, todėl geras laikas pakalbėti apie turizmą, jo teikiamą ekonominę naudą ir kaip ji atrodo pačiam toje sferoje keli metai po truputį darbuojantis su „Įdomūs Kuršėnai“.
Ekonomistas Žygimantas Mauricas analizuodamas turizmo padėtį Lietuvoje pastebėjo, kad turizmo balansas smarkiai prastėja. 2019 m. deficitas siekė – 66 mln. eurų, 2022 m. – 150 mln. eurų, o 2025 m. jau 267 mln. eurų (1). Lietuviai, anot jo, renkasi Viduržiemio jūros kurortus, kur net kavos puodelis Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje beveik dvigubai pigesnis nei Lietuvoje, ir ten išleidžia tuos milijonus. Be to, jis konstatuoja visiems žinoma faktą, kad prieš 20 metų turistai 40 procentų kelionės biudžeto išleisdavo pirkiniams, o dabar pirkiniai sudaro tik 9 procentus. Šiandien Lietuvos turisto kelionės biudžete maistas ir laisvalaikis šoktelėjęs nuo 25 iki 50 procentų. Tendencija vyraujanti tokia – turistai namo vežasi ne daiktus, o patirtis (ten pat).
Ž. Mauricas pastebi, kad užsienio turistai renkasi didžiuosius miestus, o lietuviai keliaudami po savo šalį vyksta dažniausiai į kurortus ir didžiuosius miestus, kai „dešimtys unikalių Lietuvos vietovių vis dar laukia savo atradėjų“ (ten pat). Tai svarbus pastebėjimas.
Kokia situacija su turizmu mūsų, Šiaulių rajone?
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos, Liberalų sąjungos ir Regionų partijos koalicijos programoje 2023-2027 metams, Svarbiausių koalicijos prioritetų ir tikslų dalyje, Kultūrai, švietimui, ugdymui ir sportui skirtoje pastraipoje randame vieną žodį „turizmui“ – „Tęsime paveldo objektų rekonstrukcijas ir įveiklinimo projektus, pritaikant juos kultūrai ir turizmui“. Turizmui, čia toli gražu iki svarbiausio prioriteto.
Atrodytų, kad Šiaulių rajonui, kaip menkai pritraukiančiam užsienio ir Lietuvos investuotojų, turizmas turėtų būti tikras ekonominis gelbėjimosi ratas, kuris skatintų smulkiojo ir vidutinio verslo, maitinimo įstaigų, amatų, bendruomenių vystymąsi ir plėtrą. Tačiau turizmas nėra išskirtas tarp prioritetų, minimas tik paveldosaugos objektų įveiklinimo kontekste. Turint rajone pasaulinio lygio objektą – Kryžių kalną „turizmo rodikliai“ atrodo labai geri, tačiau ar tie užsienio turistų srautai lankosi po Kryžių kalno Šiaulių rajone, greičiausiai ne. Jeigu, turistui svarbu parsivežti patirtis ir paragauti unikalaus maisto, jos turi būti rajone ir traukti savo unikalumu.
Ar yra, be Kryžių kalno, Kurtuvėnų krašto unikalią istoriją ir vertę turinčių objektų Šiaulių rajone? Be abejo yra, tačiau, ar jie pajėgūs atlėpti užsienio ir Lietuvos turistų poreikius? Čia jau, kaip sakoma, kitas klausimas.
Turizmo maršrutus kurdamas, tyrinėdamas istorijas, konstruodamas pasakojimus, turistui turi rodyti, leisti jam patirti, paragauti, o su „darbščiomis bitėmis“ ar piligriminiais žygiais daug turistų nesuviliosi, tai, autoriaus nuomone, labiau siaura, nišinė veikla. Reikia tų „paveldo objektų“ kaip rajono valdančios koalicijos programoje įrašyta ir juose esančių žmonių kompetencijos, atsidavimo ir degančiu noru pasidalyti savo turimais turtais. Dabar, kartais iš turistų, apsilankiusių mūsų objektuose galima išgirsti apie „valdišką požiūrį, atsainumą, nelankstumą (neturiu grąžos, negaliu priimti kortelės) ir kitas bėdas“.
Turizmo plėtrai reikia sutelkto verslininkų, amatininkų, turizmo organizatorių, bendruomenių įsitraukimo ir bendro visų darbo, reikia savivaldybės paramos ir aktyvaus, įvairiapusio dalyvavimo, reikia girdėti klausimus, kuo galime padėti, ką darome kartu, kad pritrauktume daugiau turistų į rajoną.
Pagaliau, reikia originalių idėjų, tokių, kurių dar nėra Lietuvoje, kad būtų labai įdomu ir netikėta, skanu ir norėtųsi lauktuvėms nusipirkti. Ir dar vieno svarbaus niuanso reikia turistams, nes turizmo vadybininkai jau seniai yra pastebėję tokį reiškinį, kad „turistams jūsų vietovėje galima parduoti tik jų pačių, o ne jūsų paveldą…“ (2, 51), tai yra, kad reikia atliepti jų lūkesčius. Sau, gali ir apie bites svajoti, ekskursijas organizuotis, žingeidžiam turistui to neįsivaizduojamai per maža.
Matematika turizmo yra paprasta. Atvyksta, tarkime, į Kuršėnus 50 vietų autobusas su turistais. Už ekskursiją, suvenyrus, vyniotinį, kavą ir kt. paslaugas, tarkime, vidutiniškai ar maksimaliai, turistas palieka po 50 eurų. Išeitų, kad Kuršėnams palieka 2500 eurų. Tik vienas autobusas! Skaičiuokime toliau, o jei 10, jei 100 autobusų ir daugiau per sezoną – 25 000 ar 250 000 eurų. Jei srautas nuo Kryžių kalno?
Kas tuo uždarbiu dalijasi? Tas, kas suteikia turistui paslaugas. Ar mes norime pajamų iš turizmo? Jei norime, turime sutelktai ir kryptingai dirbti, su vienu žodžiu koalicinėje programoje, kaip su viena koja toli nenušokuosime, liksime turizmo pakelėje.
Savivaldybė smulkaus ir vidutinio verslo jokia savo parama taip niekada neišjudins, kaip tai gali padaryti plėtojamas turizmas. Vien „Kuršėnų vyniotinis“ daug ką pasako, kaip pakilo jo paklausa po pradėtų organizuoti ekskursijų Kuršėnuose. Ar įmanoma tokia misija? Žinoma, kad įmanoma, tam reikia dirbti kartu, siūlyti idėjas, tartis dėl įgyvendinimo, jei reikia, gauti paramos.
Šiaulių rajonas didelis ir unikalus, o turistai nori autentikos, net ir apgriuvęs dvaras su savo tikra, jautria ir netikėta istorija (-ijomis) yra įdomesnis už kokį nors dirbtiną kičą, ar kokią blankią kitur „sužvejotą“ idėją. Turistą vieną kartą apgausi, bet žalos prisidarysi daug.
Gruzdžių dvare gydytojai Jankauskai kuria savo Akmenukėje autentišką XIX amžiaus atmosferą, Paliesių dvare Jurgitos Gribienės „Tarnaitės“ personažas, ar Raudėnuose Jovitos Lubienės „Padvečernios gaspadinė“ yra „Įdomūs Kuršėnai“ bandymai kartu kurti, atrasti ir parodyti turistui, kas yra originalaus išsaugota, išlikę, atkuriama, pasakojama, o taip pat siekis ir bandymas į turizmo procesą įtraukti vietos bendruomenes, neabejingus paveldui asmenis, abipusiai naudingam bendradarbiavimui.
Kitą savaitę skaitytojams pateiksiu straipsnį apie turizmą Kuršėnų krašte tarpukariu.
- https://iq.lt/komentarai/baltijos-tigras-atostogauja-vidurzemio-juroje/401634
- Čepaitienė R. Paveldosauga globaliame pasaulyje. Vilnius, 2010, p. 51.
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
