Prieš dvidešimt metų debiutavau spaudoje, savo mėgstamuose „Šiaurės Atėnuose“, esė „Apie lietuvių įsivaizdavimus“, kur bandžiau apmąstyti mūsų įsivaizdavimus ir realybę. Pavyzdžiui, kad mes įsivardijame ir įsivaizduojame save katalikais, o kasdienybėje bažnyčios tuščios. Panašiai, kaip ir su humoru, įsivaizduojame, kad su juo pas mus viskas gerai, bet su pajuokavimais ne visada pavyksta, ypač televizijose. Arba kokius pasakojimus apie save kuriame ir kaip jie skiriasi labiau pasigilinus.
Šiandien, startuodamas atskira rubrika šiame portale, suprantu užsikėlęs sunkią naštą sau, nes kaip ir visiems, man irgi, labiausiai gyvenime trūksta laiko. Tačiau įsipareigojus, kada ne kada pareikšti Požiūrį, teks to laiko „savyje surasti“.
Savo prisistatymą pavadinau taip, todėl, kad nepaisant milžiniško faktų, informacijos srauto, asmeninis, subjektyvus požiūris tampantis retenybe, turi tapti vertybe, kuri privers skaitantį stabtelėti, pagalvoti, nesutikti, sutikti, pasipiktinti, pritarti, pasigilinti kitur, tada tikslas mano Požiūrio ir bus pasiektas. Faktų perteklius ir požiūrio badas žingeidžius žmones vargina, todėl jiems reikia Tik-Toko, pramogų, reikia patiktukų ar kitokių anoniminių ženklų socialiniuose tinkluose, kad nesijaustų pasaulyje vienišu su telefonu ar kompiuteriu.
Sakysite, kad šiandienos „post-tiesos“ pasaulyje, bet kokia tiesa ar teisybė yra neįmanoma ir kaip įmanoma išlikti bendruomene, ar net valstybe, jei kiekvienas turi „savo tiesą“. Sakysite, kurią tiesos pusę rinktis. Tačiau, rašytojas Grigorijus Kanovičius, senokai, viename romane išsakė mintį, teigdamas, kad „…Teisybė visada turi būti vienoje – teisybės pusėje. Kitos pusės ji neturi…“. Suprasti reikia, kad yra dalykų, yra tiesų, kuri yra viena, ir esminiuose dalykuose negali būti „viskas yra nevienareikšmiška“, kaip mėgsta teigti vienos mums nedraugiškos valstybės propagandistai, kurie kurdami melo naratyvus ir naudoja tą „daugybinės tiesos“ metodą, kai siekiant ne nušviesti, bet užmaskuoti savo juodus darbus, pateikiama daugybė versijų, kai yra tik viena.
Prisistatymui pasirinkau subjektyvumo terminą dar ir todėl, nes bus kas priekaištaus, kad aš savo Požiūryje, gal būt, esu neobjektyvus, šališkas. Gali būti, kad jie bus teisūs, nes aš nesislapstau, nebijau pasakyti jums savo pažiūrų, kurias manau turiu.
Iš kitos pusės, kas žino mano veiklas, mano gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti su įvairiomis organizacijomis, bendruomenėmis, asmenybėmis, niekas negalės pasakyti, kad aš gyvenu užsidaręs kolboje, kaip kažkada rašė filosofai Tomas Sodeika ir Arūnas Sverdiolas apie sovietmetį, nes man įdomu yra ir mūsų krašto praeitis, kultūros raida ir dabartis, kaip ir kuo mes gyvename.
Aš su šauliais, tremtiniais, ir kitais žmonėmis atgaiviname partizaninio karo istoriją, kaip profesionalus gidas atveriu Lietuvos žmonėms mūsų krašto istoriją, kultūrą, asmenybes. Tyrinėju bažnyčios istoriją, kunigų biografijas, rajono dvarus, vietovių istorijas. Tyrinėju sovietinę okupaciją, pokarį ir atgimimą, dalinuosi žiniomis.
Pagaliau, kaip savo krašto patriotas noriu rajone pokyčių, realių pokyčių, ne paradiškumo ir susireikšminimo, arogancijos iš mūsų išrinktos valdžios – dialogo ir polilogo, kad visi žmonės būtų vienodai vertinami ir išgirstami.
Norisi, kad mūsų krašte būtų daugiau subjektyvumo, be tiesos privatizavimo ir mitų apie savo reikšmingumą kūrimo.
Pabaigti noriu savo prisistatymą skaitytojams mintimi iš vienos viduramžių enciklopedijos, kurioje buvo klasifikuojami gyvūnai to meto samprata. Ten buvo fiksuota „gyvūnų rūšis, į kuriuos žiūrint iš tolo, jie atrodė panašūs į muses…“ Todėl, mano Požiūris bus bandymas pažiūrėti į įvairius reiškinius iš arčiau, ne iš tolo…
Jonas Kiriliauskas
Autorinės rubrikos „Jono Kiriliausko Požiūriu“ autorius.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas-rinkinio saugotojas, profesionalus gidas, istorikas.
Baigęs Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, istorikas.
Daug metų tyrinėja Šiaulių krašto istoriją. Yra išleidęs septyniolika knygų (septynių knygų bendraautoris) – istorijos, kultūros istorijos, istorinės publicistikos, grožinės literatūros, eseistikos ir kt. tematikomis.
Už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, 2024 m. išrinktas Šiaulių rajono metų kraštotyrininku.
Savo kūrybą yra publikavęs leidiniuose: „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Naujasis židinys-Aidai“, www. bernardinai. lt., „Šiaulių kraštas“, „Padubysio kronikos“ ir kt.
Priklauso: Lietuvos kraštotyros, Lietuvių kalbos draugijoms, Jotvingių kryžiaus riterių ordinui.
„Jono Kiriliausko Požiūriu“ – autorinė Jono Kiriliausko skiltis. Joje skelbiami tekstai yra autoriaus kūryba, todėl be autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo juos kopijuoti, perpublikuoti ar platinti kitose žiniasklaidos priemonėse, interneto svetainėse ar socialiniuose tinkluose draudžiama. Leidžiama dalintis tik aktyvia nuoroda į publikaciją, nurodant autorių ir šaltinį.
