Visuomeninio sporto muziejaus spindesys ir skurdas
Prieš pasakojant apie įdomesnius visuomeninius muziejus dar norisi grįžti prie Visuomeninio rajono sporto muziejaus gyvavimo trumpos ir dramatiškos istorijos. Jam aptarti buvo skirtas žurnalisto Zenono Kučinsko straipsnis.
Pasirodo to muziejaus atidarymas įvyko 1985 metų kovo 15 dieną., mat tomis dienomis vyko Lietuvos kūno kultūros instituto dienos Šiaulių rajone. Ta proga atidaromo muziejaus juostelę perkirpo Šiaulių rajono partijos komiteto pirmasis sekretorius V. Budrikis.
Įkūrimo iniciatorius buvo rajono kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Eduardas Vitkus.
Žurnalistui jis pasakojo, kad šitai įdėjai įgyvendinti jis paskyręs dvylika metų laisvalaikio, „rinkta po kruopelytę, viliantis, kad kada nors, kada nors…“
E. Vitkus keliavo, susitikinėjo su J. Žilinsku, A. Karpavičiumi, Pinskų šeima, su dviratininku T. Zlotinikovu Maskvoje – „išprašyta suvenyrų: taurių, medalių, nuotraukų, kurie reik matyt, nemažiau brangūs buvo jiems patiems, to turto savininkams, nes už juos sumokėta sportininkų prakaitu – už dovanas atsimokėta pažadu, kad visa tai bus eksponuojama rajono sporto muziejuje. E. Vitkus pabrėžęs, kad istorijai, o ne voratinkliuotoms dėžėms ir spintoms“.
Patalpų muziejui rajono valdžia nedavė. Rajono Liaudies šveitimo skyriaus vedėjas Valerijonas Krūmas, išsilygo vieną kabinetą Kuršėnų 4-oje vid. mokykloje (dabar L. Ivinskio gimnazijoje). Ne už dyką, su sąlyga – patiems kabinetą susiremontuoti. Tam buvo išleista per 1000 rublių.
E. Vitkus pasakojo, kaip su žmona Laima, 1985 m. kovo 8 dieną darbavosi baiginėdami įrengti muziejų, kurio atidarymas buvo už savaitės.
1989 metų rugsėjo mėnesį mokykla priėmė nutarimą naikinti sporto muziejų, „nes mokyklai per daug dviejų muziejų, o fizkultūrai reikia kabineto“.
Žurnalistas apgailestaudamas rašė: „Ir pasakyk tu man dabar, jog muziejus ne visai toks, koks turėtų būti, kad fermoje gražiau – stendai šių dienų požiūriu ne tokie išvaizdūs. Kad eksponatų mažoka: neatspindi jie išsamiai visos sporto istorijos, apsiriboja tik tarybiniais metais. O ir šių dienų nėra“.
E. Vitkui palikus pareigas „Nemuno“ draugijos taryboje, kuri vėliau buvo pervadinta į „Žalgirio“, jo įpėdiniai A. Jeraminas, J. Narščius muziejumi nesirūpino, kaip ir kūno kultūros ir sporto pirmininkai – V. Karalevičius ir nuo 1987 m. V. Turskis.
„Vadovai keitėsi, muziejaus neprisiminė. V. Bladžinauskis, mokyklos direktorius kalbėjo, kad neprisimena, kad kas per tą laiką būtų bent pasidomėjęs, kokie muziejaus reikalai“.
O jeigu nerūpi rajono kūno kultūros ir sporto komitetui, tai kodėl turi rūpėti mokyklos direktoriui? Pastarasis aiškino, kad buvo reikalaujama mokykloje įkurti fizkultūros kabinetą, direktorius ir rengia jį…, vietoje visuomeninio sporto muziejaus.
Z. Kučinskas tuo pasakojimu nieko nekaltino, tik grįžo prie mums ir šiandien svarbaus klausimo išsakomo pabaigoje to pasakojimo.
„Kodėl tai rašau? Jau seniai šnekama apie rajono (kraštotyros? – koks bus, gal ne čia esmė šiuo kartu) muziejų. Jei šnekama, gal ir bus. Bet štai kas neramina. Ar tokiu požiūriu, koks buvo ir yra aprašytas šičia muziejus – nekompromituojamas ir būsimo muziejaus vardas? Ar nebus jis įkurtas pasigavus kokį labai labai… didelį įvykį ar šūkį? Ar nebus jis sukurtas tik tai dienai?“
Klausimai kaip matome buvo keliami, tarsi šiai dienai, ir atsakymo dar nėra, kaip ir paties muziejaus Kuršėnuose, bei supratimo/diskusijos kokio jo reikėtų.
Apie kitus panašius „nelaimėlius“ muziejus bus bandyta papasakoti kituose straipsniuose.
Pabaigai, dar klausimas, gal skaitytojai žino, „kur iškeliavo uždaryto sporto muziejaus eksponatai, ir gal kas turite jo ekspozicijos nuotraukų.
(pridedama ištrauka iš 1985 m. sporto muziejaus atidarymui skirto reportažo ir A. Puodžiūno nuotraukos iliustruojančios atidarymą` ir kitus renginius skirtus KKI dienoms rajone).
