Tęsdamas turizmo temai skirtus savo subjektyvius pasakojimus, šiandien noriu papasakoti kaip baigėsi sovietinis turizmas. Apie jo mastą Šiaulių krašte mums „papasakos“ Šiaulių ekskursijų ir kelionių biuro direktorė Elena Penkauskiene, tas pareigas ėjusi sovietmečio saulėlydyje 1989 metais. Beje, tais metais sovietinis turizmas Lietuvos SSR minėjo savo 30-metį. Šiauliuose turizmą kuruojanti įstaiga, anot direktorės buvusi įkurta 1964 metais. Tuo metu Šiaulių mieste gimusios tokios „populiarios ekskursijos“ kaip – „Socialistiniai Šiauliai“, „Istorinės revoliucinės Šiaulių vietos“.
Tolimesni maršrutai buvę į – Anykščius, Klaipėdą, Rygą, Minską, Taliną, Leningradą (1, 2).
Buvo teigiama, kad Šiaulių turizmo įstaiga (aptarnaujanti miesto ir penkių aplinkinių rajonų turizmo poreikius) aptarnaująs apie 800 tūkst. turistų. 1988 metais per šią įstaigą keliavo 747 tūkst. turistų, o kelionėse daugiau kaip 68 tūkst. Šiaulių krašto žmonių. 1989 metais buvo siūlomi 58 ekskursiniai maršrutai lėktuvais, traukiniais ir autobusais, siūlė keliauti į Maskvą. Leningradą, Krymą, Užkaukazės ir Vidurinės Azijos respublikas, Tolimuosius rytus.
Šiaulių kelionių ir ekskursijų biuras palaikė ryšius su daugiau kaip 300 SSRS miestų. Biure buvo galima įsigyti kelialapių į turistinius traukinius „Lietuva“, rengiamas išvykas į teatro spektaklius, sporto varžybas traukiniu „Salduvė“.
Buvo paminėti ir Šiaulių rajono „didžiausi turistai“: Bubių ir Ginkūnų tarybiniai ūkiai, Kuršėnų miškų ūkio gamybinis susivienijimas, Rajono statybos organizacijos, „Tarybų Lietuvos kolūkis ir kitų įstaigų ir organizacijų kolektyvai“. Tik buvo kritikuojami rajono turistai, kad jie dažniausiai renkasi Krymą, prie Juodosios jūros, o ne teatrus ir keliones po Lietuvą.
Buvo minima, kad į Šiaulius turistai vyko iš daugiau kaip 300 SSRS miestų. 1988 metais apsilankę per 2000 turistinių grupių, per dieną kartais priimama iki 900 turistų (autorius puikiai prisimena, kaip 1981-1985 metais ne kartą teko matyti margaspalvius Vidurinės Azijos respublikų turistus, vaikščiojančius po pėsčiųjų gatve virtusią Vilniaus gatvę).
Galima buvo rasti ir tokių kelionės biuro skelbimų, kur profsąjungas ir darbo kolektyvus 1988 m. vasarą, kvietė keliauti, kad ir tokiais maršrutais:
„Krasnojarskas-Abakanas – 286 rubliai;
Murmanskas-Archangelskas-Solovkų salos – 224 rubliai“ (2, 4). Kaip tik ten, kur lietuvius trėmė. Bet net ir ne tai esmė, esmė, kad labai brangu, kitam tai ne vieno mėnesio atlyginimas. Nors buvo ir pigesnių variantų 1989 metais siūlė traukiniu iš Šiaulių į Novgorodą-Leningradą ir atgal už 76 rublius (1, 2).
Kaip kurie turistai lankydavosi ir Šiaulių rajone. „Turistams didelį įspūdį palieka kuršėniškių Radeckų keramika (visuomeninis Keramikos muziejus su per 300 eksponatų buvo įkurtas 1987 metais Radeckų namuose – aut. J. K.), susidomėjimą kėlė „Pirmyn“ kolūkio gražiai tvarkomos gyvenvietės (Bridai, čia ir M. Gorbačiovą vežė 1990 m. pradžioje). Respublikos gyventojai lankėsi poeto Jovaro gimtinėje – Kalniškių kaime. Nuo 1990 metų b uvo numatoma parengti ekskursiją į Meškuičių gyvenvietę, į literatūrinį muziejų Naisiuose.
Taigi, akivaizdu, kad „puodžių sostine“ save pozicionuojantys Kuršėnai stokoja „Puodžių, keramikos muziejaus“, kuris būtų išskirtinis miesto objektas labai derantis su „lyg ir kuriamu puodžių sostinės įvaizdžiu“, bei pritraukiantis žingeidžius turistus pažiūrėti „karališkos puodininkystės šedevrų“.
Tačiau situacija nebuvo ideali, kaip galėtų atrodyti iš pateikiamų skaičių. Direktorė E. Penkauskienė skundėsi, kad jaučiama pastovi stoka lėktuvų, traukinių bilietų, ne visada galima gauti autobusą. Turistai grįžta iš kelionių nepatenkinti maitinimu, gyvenimo sąlygomis, nepamirštant pažymėti, kad tos problemos kas metai ir jų niekas nesprendžia.
Nors direktorė nemini 1988 metų pabaigoje įvedamų pirkėjų vizitinių kortelių (o jos buvo tuo metu pačios svarbiausios sovietinio žmogaus gyvenime, nes pametus dublikatas buvo neišduodamas, skirtingai nei paso pavyzdžiui, pametei ir viskas…), kurios buvo skirtos, be kita ko, ir atvykstančių turistų į Šiaulius ir rajoną medžioti deficitinių prekių, norams pažaboti. Atvykstantys į kraštą turistai buvo apkaltinti tuo, kad išperka padidintos paklausos prekes ir tuo pačiu didina ir taip „didelį prekių deficitą“. Rajono valdžiai turistai tapo blogis ir objektas ant kurio galėjo versti ekonominės krizės SSRS kilusias problemas. Nors žurnalistai abejojo, ar landūs turistai pasiekia ir atokias kaimo parduotuves, kurios irgi „nelūžo nuo padidintos paklausos prekių“ ir be pasakojamo direktorės antplūdžio (3, 1).
Bet tuoj, tuoj turėjo suirti ir pati SSRS ir tada neliko tų 300 miestų iš kurių, kaip dabar rusų propaganda sako į SSRS vitriną, SSRS Vakarus“ nebeplūdo sovietiniai turistai, bet pamažu mums patiems vėrėsi sienos į Vakarus, kur ir apgyvendinimo ir maisto kokybė buvo geresnė, bet apie tai jau kalbėjome anksčiau…
- Geriau vieną kartą pamatyti… // Leninietis. 1989. Nr. 122. P. 2.
- Kviečia keliauti. // Leninietis. 1988. Nr. 77. P. 4.
- Ar išgelbės kortelės. //Leninietis. 1988. Nr. 153. P. 1.
- Nuotraukos iš asmeninio Jono Kiriliausko archyvo ir www.limis.lt, naudojimo teisės neribojamos.
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
