Artėjant rugsėjo pirmajai prisimeni mokyklą, o taip pat prisimeni diskusijas apie tai, kokia turėtų būti mokykla, ko joje mokiniai turėtų būti mokomi. Pagalvojau, gerdamas kavą, o kokios mokyklos norėčiau aš? O jeigu staiga mokykla taptų tokia, klasikine.
Tokia, kurioje būtų vėl mokoma senųjų lotynų ir graikų kalbų, kur reikėtų skaityti ir nagrinėti senovės graikų ir bendrai antikinės literatūros, filosofijos kūrinius. Paklauskit kam, pasakysiu, kad visa pradžia ten, o paskui „nieko naujo po saule“.
Mokyklą, kurioje mokytų retorikos, aritmetikos, gramatikos, filosofijos, istorijos bei muzikos ir šokio, kur pamokos vieną dieną vyktų termose (bent jau baseine, kaip nutinka dabar) ir stadione, kur būtų lavinamas kūnas ne tik siela.
Na ir kas, kad disko aš gal ir nenumesčiau 70 metrų, ar bėgdamas neįveikčiau 100 metrų per 10 sekundžių, bet daryčiau tai galvodamas apie olimpinį principą (svarbiausia dalyvauti, įsitraukti, o ne pasiekti), o ne apie laurų vainiką ir skulptūrą sau ar savo miestui gauti, kaip tai nutikdavo Senovės Graikijoje.
Mokytojas būtų ne tik dalykininkas, žinantis ir išmanantis vadovėlio temas, ir nieko daugiau, kas šalia jo dalyko (kur viskas tame dalyke suvesta į testus, citatas ir kitokias nuotrupas, tolygias reklamos informacijai žinias ir jų suvokimą bei interpretavimą) galvojantis, kaip čia greičiau „atkentėti“ tas pamokas, kad galėtų bėgti į savo asmeninį gyvenimą, kuo toliau nuo šio darbo, nuo mokinių.
Kad nebūtų per daug skubėjimo – išmokti, įsisavinti, paaiškinti, rasti priežastinius ryšius, išspręsti…, ir iš to sekančio perdegimo, nuovargio, nuobodulio, apatijos ir gal net depresijos.
Mokytojas būtų toks, kuris mintinai cituotų Homerą ir Heziodą, paaiškintų daiktų prigimtį antikos ir šių laikų prasme, arba kartu išsiaiškintume, kodėl tos „Odisėjos“ moterys vyrus pavertė kiaulėmis (kitus pamiršusios iki šių dienų atkerėti), arba kodėl negalima buvo klausytis sirenų-jūrų nimfų, vedančių į pražūtį ir, ar yra šiandien mūsų visuomenėje tokių sirenų-nuomonių formuotojų ir kaip nepakliūti į jų (soc. ir kitokius) tinklus. O Cicerono kalbų analizė, išmokytų apie save ir kitus pasakoti taip, kaip tai darė Plutarchas savo biografijose.
Su Sofoklio posmais, išaiškintų, kad gyvenime ne visada reikia sutikti su stipresniojo brukama tiesa, nes kur tada lieka padėti savąjį aš ir suderinti su Platono laisvės sąvoka.
Filosofijos mokytojas iš pagrindų išaiškintų kuo skiriasi Aristotelio ir Tomo Akviniečio filosofija, ir, ar gali sutarti tarpusavyje Jėzus, Buda ir Mahometas, ir, ar tikrai jie norėjo, gal net reikalavo, kad žmonės aukotų už juos savo gyvybes (gal net uždainuotų kartu su vienu dainininku, kuris savo dainavo apie einantį per Golgotą Budą ir dainuojantį „Alach akbar“).
Kad mokyklos teatre man suteiktų garbę suvaidinti Edipą karalių, ir man netektų to išgyventi asmeniškai, paskui sužinojus, kad tai tik brendimo problemos. Pagaliau, kad galėčiau kaip Haimonas rūsyje prie mylimosios Antigonės kūno, sužinoti, kas yra tikra meilė ir kokia jos kaina gali būti gyvenime. Papasakotų istorijas apie mūsų krašto pokario Antigones, naktimis tempiančias savo brolius, tėvus iš turgaus aikščių, kur juos išniekindavo okupantai su vietiniais kolaborantais.
Kad matematikas po daugybos lentelės išmokimo atsakytų įklausimą, kodėl (jeigu) buvo nužudytas Pitagoras ir jo pasekėjai, o ne vien tik įrodytų jo teoremą, kad suprastumei, kad mokslininkas, menininkas, kad ir koks genialus bebūtų, visų pirmą turi būti doras ir garbingas žmogus, laikantis kitą ne priemone, bet tikslu.
Istorikas paaiškintų Spartos karaliaus Leonido ir jo trijų šimtų vyrų mūšio istoriją, ir atsakytų kodėl kartais trūksta to vieno šūvio, kurio nėra kam iššauti, ir kodėl Herodotui rūpėjo pasaulis, o Tukididui polis, kad kaip pavyzdį tikslo siekimo papasakotų kaip iš Aleksandrijos gaisro besigelbėjantis Cezaris, plaukė tik viena ranka irdamasis, kitoje iškėlęs laikė savo užrašus, kad nesušlaptų, o dantyse įsikandęs tempė sėkmę nešantį purpurinį Aleksandro Didžiojo apsiaustą (kad ir nušvilptą iš Pompėjaus, nors to galėtų ir nesakyti, arba pridurti tik, kad pastarasis jį buvo nušvilpęs iš Mitridato, tokia ne visai kleptomaniška tradicija tarp pasaulio didžiųjų), kad iš to pavyzdžio suprasčiau, jog tikslo reikia siekti dantis sukandus ir sunkiai iriantis per žinių vandenyną.
Jeigu mano mokykloje būtų tokia klasikinė programa, ar aš pabaigęs gimnaziją būčiau „iš šio pasaulio“ ar aš sutikčiau, kad mano valstybę valdytų mūsų renkami įvairiausio plauko aferistai ir apsišaukėliai, sofistai. Dažnu atvejų atrodantys be jokios atsakomybės ir garbės, atėję ne valdyti, o spręsti savo asmeninių ir turtinių verslo problemų. Jei suprasčiau ir galėčiau paaiškinti kas čia vyksta, ir padaryti jį geresnį, ar aš leisčiau ciniškai aiškinti, kad oligarchinis valdymas yra tikroji demokratija?
Gal man nereikėtų vilkti į pamokas kuprinę (kurios svoris laužo mano organizmo konstituciją, luošina mane fiziškai), tarsi kokiam Sizifui ridenti akmenį, kas dieną, į tą patį žinių kalną, į mokyklą, kur kiekvienoje klasėje, tarsi kokiame uždarame pragaro rate, man į galvą bando kišti ar kimšti „standartinį žinių paketą“, kad aš „išeičiau su standartinių žinių bagažu-kuprine“. kurio 95 nuošimčius gyvenime niekada nepanaudosiu, bandydamas prisiminti ar sinusitas turi kokią nors paralelę su sinusu, o kosinusas su kokių kosuliu.
Mokykloje, klasėje per mažai kalbama apie Tėvynę, dorybes ir respubliką, gal per daug apie turėjimą, ne apie buvimą, apie teises ir vertybes, nejungiant jų su pareigomis ir atsakomybe (ir kad aš esu visai ne mokinys, o mokinio krepšelis, kapšas pinigų, pro kurių blizgesį niekas seniai nemato manęs – žmogaus, būsimo ar jau esamo piliečio, pagaliau manęs, kaip asmenybės).
Nežinau, ar aš norėčiau eiti į mokyklą, jeigu žinočiau, kad nesimokysiu lotynų ir graikų kalbų…, kad ir nemokytų to klasikinio antikos palikimo, kad mokytų iš mano valstybės istorijos ir literatūros pavyzdžių, iš mano krašto praeities ir apie mano kraštą, mano šaknis, kad aš kur bebūčiau visada kaip Odisėjas norėčiau sugrįžti į savo Itakę, ten kur gyveno tėvai ir protėviai.
Kad tvirtai žinočiau savo pareigas mokykloje ir gyvenime, o su jomis atsirastų ir mano teisės, ir ypač teisė būti doru žmogumi, atsakingu piliečiu ir brandžia asmenybe.
Bet gal to ir yra mokama, gal…, bet kodėl tada pastoviai verda diskusijos, kad mokyklai reikia reformų, o jos keičia viena kitą…, o mokinys prieš rugsėjo pirmąją jaučia nerimą, dėl patyčių ir kitų problemų, kurių stebint viešąją erdvę nemažėja.
Gal per daug sau leidžiu norėti, tačiau svajoti, geriant kavą neuždrausta, kaip neuždrausta norėti eiti į mokyklą, ypač rugsėjo pirmosios išvakarėse.
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
