Tęsiant pasakojimą apie „kultūros organizavimą“ valsčiuose, tais laikais, kai valdžios institucijos kultūra kaip tokia labai nesidomėjo, tenka sugrįžti atgalios laike ir pasižvalgyti po nacionalinio atgimimo laikus.
Autoriui jau senokai buvo kilusi mintis apie mėgėjų teatrą ir lietuvių nacionalinį atgimimą, bei jo pagrindinį vaidmenį budinant tautą. Tada man atrodė, kad labai svarbi pjesė tame procese buvo Gabrielio Landsbergio-Žemkalnio skirta Tadui Blindai, pirmą kartą pastatyta Vilniuje 1907 metais. Turėjusi labai didelės įtakos mūsų krašte, nes bolševikai Kuršėnuose po perversmo 1919 metais sausio pradžioje vieną miestelio gatvę buvo pavadinę „Blindos Raudonkrutinio“ vardu.
Tačiau filosofė Nerija Putinaitė pažvelgė giliau ir ji teigia, kad Latvijoje tautinis atgimimas vyko per dainų šventes, o Lietuvoje per klojimo teatrus į kuriuos žmonės rinkosi žiūrėti lietuvių vaidinimų. Tie vaidinimai dažniausiai komedijos (1, 27). Ji išskiria A. Keturakio „Amerika pirtyje“, aš prie jos pridedu dar ir „Blindą svieto lygintoją“.
1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvykęs pirmas viešas spektaklis „Amerika pirtyje“ buvo, tarsi lavina, po kurios klojimų teatras pradėjo plisti masiškai, 1904 metais spalio 31 d. Šiauliuose lietuvių vakaras, o 1905 m. vasarą Juozas Vaičkus surengė pirmą lietuvišką vakarą (2, 31). Kaip rašė tuomet „Vilniaus žiniose“ po vieno iš lietuviškai suvaidintų spektaklių: „Kiekvienas jautėsi, tartum ilgai išsibastęs po svetimas šalis, pirmąkart pagrįžo į savo tėviškę“ (ten pat, 34). Mūsų minėto J. Vaičkaus įkurta 1905 trupė nuo 1911 metų pasivadinusi Skrajuojamuoju J. Vaičkaus teatru gastroliavo po Lietuvą užsukdavo ir į Kuršėnus.
Į Kuršėnus užsukdavo ir Šiaulių mėgėjų teatrai pasėdami čia tą teatro sėklą.
Beje, minima, kad iš Kuršėnų važiavo žmonės ir į pirmąjį spektaklį Palangoje (3, 121).
Atkūrus valstybingumą Lietuvoje ir mūsų krašte mėgėjų teatras suklestėjo. Ankstesniame straipsnyje buvo minėta, kad visuomeninės organizacijos dažniausiai renginiui ir rinkdavosi tokį formatą – choro dainos, deklamacijos, „gyvieji paveikslai“, spektaklis ir šokiai.
Tuo metu žmonėms neišlepintiems reginių teatras buvo didelis įvykis, o suprantama, kada tą darė dar savo bendruomenės nariai buvo dvigubai įdomiau.
Kuršėnuose „Amerika pirtyje 1924 m. lapkričio 11 d. suvaidino Kuršėnų valsčiaus pradžios mokyklų mokytojai“. Renginys buvęs sėkmingas, nes po metų pakartota, tik jau su pjese „Kontrolis“ (4, 211-212).
Tačiau tokia veikla su mėgėjų teatrais buvo stipriai vystoma visame mūsų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje. Žmonės labai norėjo patekti į tuos renginius, net bandydavo naudotis savo tarnybine padėtimi, kaip tai nutiko Raudėnuose 1924 metų rugpjūčio mėnesį, kai mokyklos mokiniai vaidino spektaklį „Byla dėl linų markos“. Į Raudėnus atvykęs Tryškių policininkas bandė be bilieto įeiti į renginį pareiškęs tvarkdariui, ar jis nemato kas čia atėjęs. Net valsčiaus viršaitis įsikišo valsčiaus viršaitis ir Raudėnų girininkas. Incidentas atsidūrė spaudoje, kuri gėdino policininką (5, 2).
Mėgėjų teatras rengė vaidinimus, net tokiame mažame kaimelyje tada, kaip Varputėnai, kur pagal 1923 metų gyventojų surašymą gyveno 42 žmonės. Čia vietos šauliai 1933 metais savo kaime ir gretimuose Žaigėnuose statė „Petro Pampalio piršlybas“, „Moterims nesumeluosi“ ir „Išgydė“. Juos režisavo Varputėnų pradinės mokyklos mokytoja Kelpšaitė. Rudenį, tais pačiais metais spektaklį „Varnalėšos“, vis nepamirštant paminėti, kad „pelno gauta“ (6, 39).
Į „teatrinį“ judėjimą nuo XX a. 4 dešimtmečio pradžios aktyviai įsijungė tautiškai nusiteikęs jaunimas, ypač „Jaunoji Lietuva“.
Jie dar, be viso to steigė „styginius orkestrus“. Raudėnų valsčiuje, Raudėnuose ir Pakepštenių kaime 1933 metais jaunalietuviai įsteigė du styginius ansamblius ir juose buvo grojama smuikais, gitaromis, mandolinomis ir violončelėmis. 1937 metus Micaičių jaunalietuviai pasitiko irgi griežiant skyriaus orkestrui. Kaime niekas apie jokias kaimo kapelas nekalbėjo, jų nekūrė, spektakliams akompanavo, šokių vakarams grojo styginiai ansambliai.
Raudėnuose jaunalietuviai statė keturių veiksmų dramą „Pavergtųjų kalvarijos“, Pakapėje „Dėdė atvažiavo“, o Ožkėnuose (Kuršėnų valsčius) jaunalietuvių skyrius iš savo teatrinės veiklos 1933 m. vasarą skyrė 50 litų bažnyčios langams pirkti ir savo dviejų metų jubiliejų pažymėjo spektakliu „Konradas Valenrodas“ pagal A. Mickevičių.
Pabaigai, galima pasakyti, kad šis reiškinys – mėgėjų teatras, atkeliavęs iš nacionalinio atgimimo laikų, pergyvenęs savotišką klestėjimą nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, šiandien irgi užima svarbią padėti vietos kultūros lauke. Lieka tikėtis, kad gal ir Kuršėnuose „įsilinguos“ mėgėjų teatras, kaip tai buvo tarpukariu, su pilna sale žiūrovų…
- Putinaitė N. Ar (krikščionis) inteligentas turi ypatingą atsakomybę visuomenei? // Naujasis Židinys-Aidai. 2026. Nr. 3. P. 27.
- Martišiūtė-Linartė A. Juozas Vaičkus-lietuviško teatro ir kino spiritus movens. Vilnius. 2022. P. 31.
- Višinskis P. Raštai. Vilnius. 1964. P. 121.
- Kiriliauskas J. XIX a.-XX a. pirmosios pusės Kuršėnai. Gyvenimo fragmentai, laikas ir žmonės. Šiauliai. 2014. P. 211-212.
- Raudėnų Jonas. Raudėnai. // Šiaulių naujienos. 1924. Nr. 34. P. 2.
- Kiriliauskas J. Pasodinsim Lietuvai Ąžuolą. Varputėnų šaulių būrio istorija 1930-1940 m. Šiauliai. 2021. P. 39.
- Nuotraukos: www.limis.lt, naudojimo teisės neribojamos.
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
