Jono Kiriliausko PožiūriuBendruomenėsLietuvoje

ŽEMAITIŠKOS TAPATYBĖS DĖLIONĖ XIX A. I PUSĖJE

Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846) ir jo gimtinė – Pakėvio dvaras. Koliažas iš „Wikimedia Commons“ vaizdų.

Skaitant Liudviko Adomo Jucevičiaus raštus, galima rasti taiklių, apibendrintų pastebėjimų apie mūsų kraštą XIX a. pirmoje pusėje.

Tada dar kunigas (metė kunigystę 1843 metais ir atsivertė į stačiatikių tikėjimą, dėl meilės moteriai, Malvinai Žurauskaitei, tuo žingsniu sukeldamas visuotinį pasmerkimą.

Jonas Kiriliauskas
Adomas Liudvikas Jucevičius (nežinomas dailininkas, 19 a. vidurys; popierius, anglies pieštukas)
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Adomas Liudvikas Jucevičius (nežinomas dailininkas, 19 a. vidurys; popierius, anglies pieštukas) Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Ar ne teisus buvo Miloradas Pavičius rašydamas, kad kiekviena didelė meilė – yra savotiška bausmė) Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846) savo romantiškuose Žemaičių žemės aprašymuose, tarsi koks XIX amžiaus pirmos pusės Odisėjas keliauja į lietuvišką pajūrį, pasakodamas legendas, padavimus, sklaidydamas istorinius šaltinius su ištraukomis iš raganų procesų XVIII amžiuje bylų. Tikslą turėjo parodyti kokia graži ir romantiška tuo metu buvusi Žemaitija. L. A. Jucevičius kilęs iš Pakėvių dvaro (dab. Kelmės rajonas). Jis truputį aprašęs ir Kuršėnų kraštą, bet tie keli sakiniai cituoti ir percituoti apie kumpas Kuršėnų bažnyčios sienas, ar apie Milvydų dvaro svetinguosius Radavičius.

Liudvikas Adomas Jucevičius
dvaro sodyba ir tvenkinys Kelmės rajone.
Pakėvio dvaras – Liudviko Adomo Jucevičiaus gimtinė. 2015 m. Vilensija nuotr. / „Wikimedia Commons“, CC BY-SA 3.0.

Dabar skaitant atrodo, kad kasdienybė nebuvusi tokia romantiška, nes keliaujant iki pajūrio aptinka tik vieną užvažiuojamąjį kiemą, kuriame nakvynei galima gauti atskirą kambarį, o maistas visur vienodas – degtinė ir kiaušiniai (Beje, ankstesnių laikų keliautojams užkliūdavo ir tie kiaušiniai, nes dažniausiai patiekdavo sugedusius, o kur dar baisiausias mūsų karčiamos visoje Europoje. Taigi, Žemaitija, su „užvažiuojamais namais ir maistu juose, padarė milžinišką pažangą“).

Tačiau nebūtų mūsų kraštietis kunigas romantikas, jeigu jo akiai neužkliūtų griuvėsiai – Kražiuose, kur jo mokytasi buvo, Janapolės rūmai.

Žinoma „kliūva“ nuo jo žvilgsnio ir žemaitiškoms girioms, ypač plytinčiai nuo Žemaičių vyskupų rezidendencijos Alsėdžių iki Platelių į kurią su bloga nuotaika geriau nevažiuoti, nes kraupus varnų kranksėjimas ir pelėdų ūbavimas galįs visai pribaigti.

Įdomus jo pastebėjimas dėl žemaičio prasčioko – tai jis kalba tik apie Kęstutį, kryžiuočius, švedus ir jėzuitus – keturis dalykus, kurie „esti jo savastei svarbiausi“. Dabar pagalvoji kaip pasikeitė per du šimtus metų mūsų žemaitiškoji savastis. Kokius dabar keturis dalykus galėtų, kaip svarbiausius įsivardyti žemaitis. Bet kad atsakyti, greičiausiai reikėtų pasileisti paskui kunigą tais pačiais keliais ir šnekinti ten pat žemaičius. Bet galima sakyti drąsiai, kad nei vieno ir keturių jo apsakytų dalykų rimtai neįvardytume, išskyrus vokiečius ir taip laukiamą jų kariuomenės brigadą Lietuvoje.

Kęstutį prieš šimtą metų nukonkuravo jo sūnus Vytautas Didysis, įsitaisęs kiekvieno tikro lietuvio troboje, nors ir ne kartą buvo išdavęs ir pardavęs žemaičius. Švedai, dabar gelbėję mūsų bedarbius savo didesniu uždarbiu, lieka kaip gerovės valstybės siekiamybė (su tam tikromis išlygomis imigracijos srityje), o jėzuitai, dar laukia savo valandos. Jie kantriai moka skleisti savo idėjas, nuo mokyklų pradeda, užsiaugina savo šalininkus. Palauksim, pažiūrėsim, kaip seksis, geriau ar ne nei buvo XVI-XVIII amžiais.

Kunigas L. Jucevičius džiaugėsi jūra, o jau jos didybė, nenusakoma, bei aiškino žemaičiams, kaip mokė XIX a. medicina, kokios gydomosios savybės yra paslėptos jūroje ir kaip reikia jomis naudotis. Jeigu, nuo liepos iki rugpjūčio vidurio išsimaudysi jūroje 60 kartų, tai pagerės sapnai ir apetitas – taigi, lunatikai ir distrofikai marš prie jūros, o ne pas gydytojus.

Kunigas galėjo nežinoti, kad žmones blogi sapnai ir košmarai kankino dar ir dėl to, kad lovose buvo miegama po kelis, o ne po vieną, nes atsiradus individuliai lovai pagerėjo miego kokybė, mažiau kankino košmarai ir… suklestėjo žaislų pramonė, nes vaikams į jų lovas reikėjo įduoti kokį nors minkštą žaisliuką, kad būtų drąsiau miegoti vienam, bet tai turėjo nutikti dar negreitai, XIX amžiaus pabaigoje.

Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį.

Dalinkitės šiuo straipsniu

Palikite komentarą