Internetiniame puslapyje Žodynas.lt radau įdomų žodžio „jomarkas“ aiškinimą. „Jomarkas – tai lietuviškas žargoninis žodis, reiškiantis nepilnametį paauglį, dažniausiai berniuką, kuris elgiasi iššoktai, nemandagiai ar provokuojančiai. Vartojamas šiek tiek niekinančia arba juokingu atspalviu“ (1).
Ne geriau sekėsi ir internetiniame lietuvių žodyne, čia „Jomarkas reikšmė: prekymetis, kur vyksta jomarkas, daiktai, kurie parduodami jomarke; šlamštas, griozdai; voratinkliai rudenį ant ražienų“ (2).
Tie du paaiškinimai kaip ir atsakė į klausimą, kurį kėliau anksčiau ir keliu dabar įvykio rugsėjo 19-ą, nes suvokti kas vyksta tą dieną ir kodėl tai kas vyksta, kitaip kaip „jomarkas“, neįmanoma.
Tik dvi kategorijos „personažų“ tokiame jomarke yra savo vietoje – prekybininkai ir politikai, kadangi čia jų tikslai, siekiai sutampa ir vieniems, ir kitiems reikia kuo daugiau parduoti. Pirmiesiems produkcijos, antriesiems savo idėjų, įvaizdžio.
Visi kiti „jomarko personažai“, kaip tie „voratinkliai rudenį ant ražienų“ atvaryti, suvaryti, gal savo noru atėję, sunešę rudens gėrybes iš jų sukonstravę „kankles“ ar dar kokias mozaikas, tarsi, nepataikę į renginį, ir tai autorius rašo nemenkinama kokia tai prasme, jų atlikto gražaus darbo, prisistatymo. Bet kaip vienas sutiktas kuršėniškis klausė, o kas čia vyksta: gaisrininkai, policininkai, pasieniečiai, medžiotojai, „liūtai“, baikeriai, dviratininkai, o kur rudens gėrybės, kur tas jomarkas? Nėra kažko, kas viso to balagano nesuriša į vieną visumą, kad jaustumei šventės prasmę.
Pirmame, kai organizavo Emilija Rimeikienė, kaip žemės ūkio skyriaus vedėja, buvo panašu į jomarką – šurmuliavo gausybė prekybininkų, sodinukų prekeivių, atvežtų įvairių gyvūnų, paukščių, augintinių, amatininkų. Vaizdas ir veiksmas nusidriekęs beveik iki Ventos. Dar buvo lyg ir žemės ūkio technikos privežta, pasižiūrėjimui, pasidomėjumui.
Gerai, šiuolaikiškai suorganizuota, galėjai nespėlioti kur papuolęs.
Net puodų sostine save pozicionuojantys Kuršėnai sugebėjo tik vieną puodžių – V. Vertelį kukliai įsispraudusį tarp bižuterijų ir saldumynų pakviesti.
Natūralu, kad klausimas kyla, kodėl tas dalykas, net renginiu ne labai norisi įvardyti yra vadinamas jomarku, ar dėl to, kad jis, kaip Žodynas.lt aiškina panašus į „nepilnametį paauglį“, su „juokingu atspalviu“.
Menkas prekybininkų skaičius rodo, kad kuršėniškiai nieko nesitiki iš jo ir neperka, arba, kad rajono ekonominė padėtis tokia, kad žmonės neįperka, tai kas siūloma. Prekybininkų palyginti su pirmu renginiu, atrodo lyg kelis kartus mažiau būtų. Sodinukais, gėlėmis prekiaujantys, atrodė, tarsi, trečdalis atėję iš Kuršėnų turgaus.
Ne vienas sutiktas kuršėniškis sakė, kad labai „valdiškas“ tas jomarkas, kiti, kam iš viso organizuoti tokias „šventes“, apie nieką.
Tie klausimai ir pokalbiai paskatino pasvarstyti, pafilosofuoti apie tai, kad rajonas, kuris skelbiasi žemdirbišku, nesugeba, nenori ar negali parodyti to potencialo, kuris yra iš tikrųjų. O gal Šiaulių rajonas seniai nebe žemdirbiškas, gal jame gyvena pigi darbo jėga Šiaulių miestui, N. Akmenei, ir devyniasdešimt procentų su žeme neturi nieko bendro, kad gyvena ne mieste? Mūsų stambiesiems rajono ūkininkams, greičiausiai dar yra ir taip ką veikti tokį lietingą rudenį laukuose.
Pagaliau, gal toks jomarkas tiktų ne miestui, o kokiam nors seniūnijos centrui, kur galėtume suvažiuoti „visas rajonas ir pašurmuliuoti jomarke“? Gal jis galėtų vykti kas metai vis kitoje seniūnijoje, o miestui palikti miestietiškas šventes.
Idėja jomarko, kaip rudens gėrybių šventės buvo (yra) gera, bet dėl savo neišbaigtumo, be idėjos, be scenarijaus, be tikslo, su dalyviais nežinia kokias rudeniškas gėrybes eksponuojančius, ryškiai neprigyja Kuršėnuose.
Seniūnijų centruose gal ir etnografiniai, tautiniai ansambliai, kapelijos galėtų pasireikšti, pasivaržyti. Kaip ten K. Donelaitis apie rudenio gėrybes rašė?
Ant saulelė vėl nu mūs atstodama ritas
Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.
Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia;
O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.
Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut
Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia…
Tas „šilimos atstankas“ galima būtų palydėti greičiausiai smagiau tikram kaimo miestelio kermošiuje.
Dėl tokios idėjos, „jomarko kelionės per rajoną“, galvoju galima būtų padiskutuoti, nes dar vienas kitas toks pasibuvimas ir nebus žiūrovo, o tai nenaudinga, nei prekybininkams, nei politikams ir liks tik kaip „voratinkliai rudenį ant ražienų“ prisiminimai.
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
