„Ant popieriaus“ viskas atrodo aišku. Skelbiama, kad infliacija Lietuvoje buvo, pavyzdžiui, 5 proc. Bet nueini į parduotuvę ir pagalvoji: „Palauk, bet juk pienas pabrango gerokai labiau.“
Kodėl taip yra? Ar statistika meluoja?
Ne. Tiesiog oficiali infliacija ir tai, kas lieka piniginėje išėjus iš parduotuvės, nėra tas pats dalykas. Todėl atrodo, kad mums ,,naglai” meluojama.
Valstybės institucijos infliaciją skaičiuoja pagal vartotojų kainų indeksą (VKI). Į jį patenka šimtai prekių ir paslaugų: maistas, elektra, kuras, būstas, drabužiai, sveikata, transportas, ryšiai ir dar daug kitų dalykų. Kiekvienai kategorijai suteikiamas svoris pagal tai, kiek žmonės jai išleidžia.
VKI darbas yra atsakyti į klausimą:
„Kaip pasikeitė vidutinio Lietuvos namų ūkių vartojimo krepšelio kaina?“
Bet parodykite man tą žmogų, kuris parduotuvėje perka tą statistinį krepšelį.
Juk ne visi vienodai perka pieno, duonos, sviesto, mėsos, kavos, sūrio ir daržovių. Kaimynas gal daugiau perka degalų. Pusbrolis gal moka didelę nuomos kainą arba turi paskolą ,,kotedžui”. O jauni tėvai gal daugiausiai pinigų išleidžia vaikų prekėms ir paslaugoms.
Todėl kiekvieno žmogaus „asmeninė infliacija“ yra skirtinga.
„Paimkime“ maistą
„Pricer.lt“ jau daug metų stebi konkrečių produktų kainas Lietuvos prekybos centruose. Ir čia matome tiksliai tai, ko vienas bendras visiems infliacijos procentas neparodo. Vienos prekės pabrango nedaug, o kitos per kelerius metus pabrango daugiau nei dvigubai.
Pavyzdžiui Petras daugiausia renkasi pigiausius produktus, jo krepšelyje gali būti makaronai, ryžiai, bulvės, saulėgrąžų aliejus, sezoninės daržovės, pigesni pieno produktai. Iš jų galima pagaminti: košę pusryčiams, makaronus ar ryžius su daržovėmis pietums, bulves su varške vakarienei.
Tuo tarpu Antanas perka tik žinomų prekės ženklų (neįvardinsiu, bet įsivaizduosite) produktus: kava, sviestas, sūris, grietinė, varškė, jogurtas, duona, šokoladas, mėsa, žuvis.
Tiek Petras, tiek Antanas gyvena Lietuvoje. Abu spaudoje skaito arba televizijoje girdi apie tą pačią oficialią infliaciją. Tačiau jų išlaidos auga skirtingu tempu. Čia ir slypi atsakymas, kodėl kartais atrodo, kad statistika sako viena, o parduotuvės čekis, atrodo, šaiposi iš mūsų.
Dar vienas itin svarbus dalykas
Kai sakoma, kad infliacija sumažėjo, tai nereiškia, kad kainos grįžo atgal. Jeigu produktas kainavo 1 eurą ir per metus pabrango 20 proc., jis kainuoja 1,20 euro. Kitais metais infliacija sumažėja iki 5 proc. Produktas jau kainuoja 1,26 euro. Nors infliacija sumažėjo nuo 20 iki 5 proc., bet produktas neatpigo. Jis dar pabrango. Prisiminkite – infliacija yra kainų brangimo greitis. Jei girdite žodį infliacija, tai niekada ne apie pigimą, o kaip greitai viskas brangsta.
Taigi klausimas nėra, ar oficiali statistika teisinga. Jis turėtų būti toks:
Kiek ta bendra infliacija atitinka mano išlaidas pragyvenimui?
Jeigu tavo šeima daugiausia pinigų išleidžia kavai, sūriui, mėsai, žuviai ir nuomuojasi būstą didmiestyje, tai tavo asmeninė infliacija bus didesnė už oficialią. Jeigu daugiausiai perki kruopas, sezonines daržoves, makaronus bei gyveni savo ekonomiškame būste – tau infliacija bus mažesnė. Todėl vienas žmogus gali sakyti „infliacija buvo 3 procentai, kaip nors išgyvensiu“, o kitas tuo pačiu metu galvoti „kaip taip nutiko, kad maistas ir gyvenimas taip išbrango, darosi nepakeliama“. Ir blogiausia, kad abu bus teisūs tuo pat metu.
Oficiali infliacija yra vienas skaičius visai ekonomikai. Tavo infliacija prasideda nuo to, ką kiekvieną savaitę dedi į savo pirkinių krepšelį.
Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
