„Šitas asmuo vaikams grasino peiliu. Vaikai namo grįžo išsigandę, verkdami ir net kūkčiodami. Tai nėra nei pokštas, nei smulkmena – tai situacija, kuri kelia realų pavojų. Buvo iškviesta policija, tačiau labai nuvylė požiūris į šį įvykį. Susidarė įspūdis, kad viskas buvo priimta tarsi nereikšmingas juokelis. Buvo pasakyta: „Jei dar kas nors nutiks – kvieskite policiją vėl.“
Šis penktadienį, rugpjūčio 7 d., Kuršėnuose nutikęs įvykis privertė susimąstyti ne tik apie vaikų saugumą. Jis privertė dar kartą paklausti, ko žmogus turi tikėtis paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu 112 ir sulaukęs policijos pareigūnų.
Tikriausiai ne stebuklo. O to, kad bus išgirstas. Kad pranešimas apie galimą pavojų bus įvertintas rimtai. Kad aplinkybės bus patikrintos, o galimi įrodymai – surinkti. Ypač tada, kai kalbame apie vaikus ir jų pasakojimą, kad suaugęs vyras grasino juos „padurti“.
Pasidomėjus istorija išsamiau, pavyko sužinoti, kad būrelis vaikų važinėjosi dviračiais Darbo gatvėje, kur ir sutiko vyrą, kuris, vaikų teigimu, liepė jiems dingti, priešingu atveju – „padurs“.
Vaikai grįžo namo išsigandę, verkdami. Apie įvykį sužinoję tėvai puolė ieškoti vyro, buvo iškviesta policija.
Iki pareigūnų atvykimo vyrą surado ir sulaikė vienas iš vaikų tėvų. Pasak įvykio dalyvių, vyras tuo metu spėjo išmėtyti dalį su savimi turėtų daiktų. Tarp susirinkusių tėvų emocijos jau buvo pasiekusios tokią ribą, kad atsirado ir kalbančių apie savotišką „linčo teismą“. Tačiau žmonės pasirinko kitą kelią. Juk jie iškvietė policiją. Nes būtent tam teisinėje valstybėje ji ir yra.
Tėvai tikėjosi, kad atvykę pareigūnai išsiaiškins kas įvyko, išklausys vaikus, patikrins vietą, kurioje galėjo būti išmėtyti vyro daiktai, išsiaiškins, ar vyras iš tiesų turėjo peilį, ir užfiksuos viską priimdami pareiškimą.
Tačiau būtent tai, kas, tėvų teigimu, vyko atvykus pareigūnams, šiandien kelia daugiausia klausimų: „pareigūnai net nepasidomėjo, kur viskas buvo. Vaikai ištinusiais nuo ašarų veidais pasakoja pareigūnams, kaip buvo, o pareigūnė sako, kad vaikai gali išsigalvoti.“
Čia norisi sustoti
Taip, vaikų pasakojimas, kaip ir bet kurio kito asmens pateikiama informacija, turi būti tikrinamas. Policijos pareigūnas negali automatiškai laikyti kiekvieno pasakojimo neginčijama tiesa. Bet juk tam ir reikalingas aplinkybių patikrinimas. Kai ne vienas, o keli vaikai pasakoja apie vyrą, grasinusį juos „padurti“, ar pirmasis klausimas tikrai turėtų būti „gal vaikai išsigalvoja?“, o ne – „kas iš tikrųjų įvyko?“
Ir tada tikrinti. Kur įvyko incidentas? Ką tas vyras turėjo su savimi? Ir svarbiausia – kur peilis, kuriuo, vaikų teigimu, jiems buvo grasinta?
Teigiama, kad pareigūnams buvo mėginama parodyti vietas, kuriose galėjo būti palikti vyro daiktai, esą nurodė, kad krūmuose dar turėtų būti juoda kuprinė. Tačiau atsakymas į tai buvo trumpas: „Nesikišk“. Ta prasme, nenurodinėk ką daryti pareigūnams. Jeigu taip iš tiesų buvo, natūraliai kyla klausimas – kodėl žmogus, kuris iki pareigūnų atvykimo sulaikė galimai vaikams grasinusį asmenį ir mėgino nurodyti, kur šis galėjo išmėtyti daiktus, nebuvo išklausytas? Dar daugiau klausimų kelia kitas nurodytas epizodas. Važiuojant kartu su pareigūnais, esą buvo kalbama apie tai, kad tėvų yra daug, jie visi „puola vieną žmogų“, ir klausiama, kaip tas žmogus turėtų jaustis.
Žinoma, ir galimai grasinusio asmens teisės privalo būti užtikrintos. Emocijos nesuteikia teisės žmonėms patiems vykdyti teisingumo.
Tačiau šioje istorijoje yra ir kita pusė.
Vaikai
Vaikai, kurie, grįžo verkdami ir išsigandę. Vaikai, kurie pareigūnams pasakojo apie grasinimus. Vaikai, kurių tėvai iškvietė pagalbą.
Ir būtent todėl sunku suprasti dar vieną šios istorijos detalę. Pareiškimas tą vakarą nebuvo priimtas – tėvams buvo pasiūlyta jį pateikti kitą dieną. Dar daugiau – esą buvo pasakyta, kad jeigu dar kas nors nutiks, policiją reikėtų kviesti vėl.
Ir čia klausimas jau skamba visai kitaip.
Kas dar turi nutikti?
Ar grasinimas vaikams juos „padurti“ nėra pakankama priežastis išsamiai patikrinti aplinkybes? Ar pirmiausia turi atsitikti kažkas rimčiau?
Paprastas žmogus neprivalo išmanyti Baudžiamojo kodekso ir aiškinti pareigūnui, pagal kokį straipsnį turi būti vertinama situacija. Jis turi papasakoti, kas atsitiko. Teisinį vertinimą turi atlikti pareigūnai. Todėl šiandien svarbiausia ne tai, pagal kurį straipsnį turėjo būti vertinama situacija.
Svarbiau visai kas kita
Ar buvo padaryta viskas, kad būtų nustatyta, kas iš tikrųjų įvyko? Ar tinkamai užfiksuoti vaikų pasakojimai? Ar apžiūrėta įvykio vieta? Ar patikrinta informacija apie galimai turėtą peilį? Ar ieškota išmėtytų daiktų? Kodėl žmonėms, norėjusiems pateikti pareiškimą, buvo pasiūlyta tai padaryti kitą dieną? Ir kodėl buvo pasakyta kviesti policiją „jeigu dar kas nors nutiks“?
Nes labiausiai šioje istorijoje neramina ne vienas konkretus sakinys. Neramina rezultatas.
Žmonės iškvietė policiją, tačiau po jos išvykimo liko nusivylę. Vaikai – išsigandę. Kai kas net pagalvojo apie teisingumo užtikrinimą patiems.
Štai ir turime problemą. 2026 metais teisinėje valstybėje žmonėms neturi kilti mintis, kad teisingumą reikia vykdyti patiems. Tam yra policija. Ir policijos darbas nėra vien išvežti neblaivų asmenį ir surašyti jam protokolą dėl neblaivaus asmens pasirodymo viešoje vietoje. Policijos darbas – sukurti žmogui pagrįstą jausmą, kad pranešus apie galimą pavojų jo informacija bus rimtai įvertinta. Kad tėvams nereikės svarstyti, ar kitą kartą skambinti 112, ar pirmiausia kviesti kaimynus. Kad vaikas, išdrįsęs pasakyti suaugusiajam „man grasino“, nepasijus taip, tarsi pirmiausia turėtų įrodyti, kad neišsigalvoja.
Tai nėra konkrečių pareigūnų darbo vertinimas. Turime vienos įvykio pusės pasakojimą ir būtų ne tik sąžininga, bet ir būtina išgirsti policijos poziciją, jei bus norima ją pateikti.
Nes man, kaip teisininkei ir bendruomenės balso atstovei rūpi – kas bus, jei kitą kartą tarp žodžių „padursiu“ ir realios nelaimės nebus laiko diskusijoms ir klausimui – ar buvo galima padaryti daugiau.
Manau, jog visuomenės pasitikėjimą policija lemia ne vien statistika, ataskaitos ar tai, per kiek minučių ekipažas atvyko į įvykio vietą. Jį labai dažnai lemia tai, su kokiu jausmu žmogus lieka nuvažiavus policijos automobiliui. O po šio penktadienio Kuršėnuose žmonės liko su klausimu, kurio apskritai neturėtų kilti: ar pirmiausia turi nutikti nelaimė, kad patikėtumėte, jog pavojus buvo tikras?
Publikacijoje aprašomos aplinkybės ir cituojami teiginiai grindžiami įvykio dalyvių bei liudininkų pateikta informacija. Straipsnio paskelbimo metu policijos pozicija dėl konkrečių pareigūnų veiksmų ir visų įvykio aplinkybių nėra žinoma, todėl tekste keliami klausimai neturėtų būti suprantami kaip išankstinis konkrečių asmenų galimos kaltės ar galimų tarnybinių nusižengimų konstatavimas. Autorė – teisininkė, situaciją vertina remdamasi jai pateikta informacija ir savo profesine patirtimi. „Krašto balsas“ redakcija yra pasirengusi paskelbti policijos paaiškinimą ar poziciją, jei ji bus pateikta. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
