Mokyklų muziejai ir ką su ką su jais daryti
Sovietmečio pabaigoje Kuršėnuose, Šiaulių rajone, kaip ir kituose Lietuvos TSR rajonuose ir miestuose veikė gausybė visuomeninių muziejų. Jie buvo įsikūrę mokyklose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose.
Sovietinė valdžia šiems muziejams buvo suformavusi tokias visuomenei poveikio sampratas: „Turbūt ne vienas pedagogas neabejoja, kad didelį poveikį mokinių ir visuomenės patriotiniam, doroviniam ir internacionaliniam auklėjimui turi turistinė ir kraštotyrinė veikla. Domėjimasis mūsų krašto istorine-literatūrine praeitimi, etnografine, liaudies gyvenimo, kovų ir darbo istorija bei tradicijomis…“
Toliau buvo aiškinama, kaip svarbu yra užrašyti karo ir darbo veteranų prisiminimus, fiksuoti mūšių vietas ir kitus panašius dalykus, bet esmė aiški – patriotinis, dorovinis ir internacionalinis auklėjimas.
1989 metais Šiaulių rajono dešimtyje mokyklų veikė, taip vadinami „kovinės ir darbo šlovės bei etnografiniai muziejai“, taip jie vadinami spaudoje.
Buvo teigiama, kad prieš keletą metų iš mokyklų dar buvo reikalaujama, kad kiekvienoje būtų įrengtas toks muziejus. Dabar prasidėjus pertvarkai tokio reikalavimo tikslingumu pedagogai jau buvo pradėję abejoti ir matyti, kad abejojo garsiai, jei buvo rašoma.
Įvardijami kraštotyrinio darbo entuziastai, kurie atliepė to meto partijos reikalavimų vykdymą: Kuršėnų DT VK pirmininko pavaduotoja S. Lukienė, rajono Pionierių namų direktorė – V. Vazgienė, Ginkūnų devynmetės mokyklos mokytojai – A. Kantauskaitė ir V. Jokšas, Meškuičių vidurinės mokyklos mokytojai J. Staugaitė ir A. Kuprinskas, taip pat pažymėti mokytojai dirbantys Dirvonėnų, Bridų, Drąsučių, Gruzdžių A. Griciaus ir Kuršėnų vidurinės mokyklose.
„Turtingi ir gerai apipavidalinti muziejai Kuršėnų 3-oje vidurinėje mokykloje, Meškuičių vid. mokykloje ir Ginkūnų devynmetėje mokykloje.
Dirvonėnų mokykloje trūksta patalpų, todėl eksponatai suversti mažoje patalpėlėje. Drąsučių mokykloje išėjus iš darbo mokytojai O. Girinskienei situacija su muziejumi prasta. Kuršėnų 4-oje vidurinėje mokykloje buvo įkurti net du muziejai: rajono sporto ir mokyklos kovų ir darbo šlovės muziejai“.
Buvo teigiama, kad pastarąjį muziejų literatūros, istorijos ir kitų dalykų mokytojai naudoja savo pamokų vedimui, o štai Šiaulių rajono sporto komiteto įkurtame sporto muziejuje nuo 1988 m. rugsėjo pirmos neapsilankė nei vienas lankytojas.
Pažymėta, kad labai prasti muziejai tuo metu buvę – Kuršėnų 1-oje ir 2-oje vidurinėse mokyklose.
Nepažymėta, nes nebuvo pavaldi rajono liaudies švietimo skyriui, Kuršėnų 45-oje VPTM, o joje veikė „Didžiojo tėvynės karo muziejus“, kur buvo surinkta medžiaga apie SSRS ir Vokietijos kariuomenių kovas prie Kuršėnų, Šiaulių rajone.
Mokytojai, kratydamiesi tos užduoties, susirinkę į metodinį susirinkimą siūlė kurti apylinkių muziejus prie kultūros namų, bibliotekų arba atskiruose pastatuose. Tokiuose muziejuose, jų nuomone galėtų atsispindėti apylinkių etnografinė, kultūrinė, švietimo įstaigų, ūkių istorijos, liaudies tradicijos, jų vystymasis, kovų ir darbo metraščiai.
Ir buvo išsakyta, bene, svarbiausia mintis mums dėl muziejaus Kuršėnuose – „panašiu pagrindu galėtų būti įrengtas ir bendras Kuršėnų miesto muziejus“.
Štai, mintis, kad reikia Kuršėnų miesto muziejaus. Ji buvo išsakyta 1989 metų sausio 10 dienos Leniniečio laikraštyje. Trisdešimt septyni metai praėjo nuo jos pasirodymo atgimimo metais, o muziejaus vis dar nėra.
Toliau buvo samprotaujama, kad muziejaus (-ų) apylinkėse steigimo klausimu galėtų užsiimti vykdomieji komitetai (jie prižiūrėjo savo teritorijose kultūros įstaigų – bibliotekų ir kultūros namų, bei švietimo įstaigų veiklą), kultūros namai, mokyklos. Turėtų būti muziejaus aktyvas į kurį įeitų iš įvairių įstaigų, ne vien mokyklų atstovai. Taip pat, tokiam muziejui aptarnauti turėtų būti išskirtas personalas. Turėtų būti pasitelkiami dailininkai apipavidalinimui.
Žodžiu, mokyklos mielai atiduotų savo kuklias ekspozicijas tokiam muziejui ir visaip kaip jį remtų.
Mokyklų atstovai aiškiai išsakė savo poziciją, kad muziejus joms yra našta, be to trūksta patalpų ir siūlė istorine atmintimi užsiimti jau kitoms įstaigoms ir organizacijoms.
Kokių buvo siūloma daugiau variantų ir kas buvo geresnio tuose muziejuose papasakosime kituose straipsniuose.
Mičienė E. Tėviškės takais ieškokite racionalaus grūdo. // Leninietis. 1989-01-10. P. 3.
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
