Spalio 1-ąją Kuršėnų dvare ruduo buvo kitoks – ne tik už lango, bet ir popieriaus lapuose. Čia susirinkę senjorai savo rudens nuotaikas mėgino perteikti akvarele. Vieniems teptuką į rankas teko paimti po daugelio metų pertraukos, kitiems tai buvo visai nauja patirtis. Tačiau labai greitai nedrąsius pirmuosius potėpius pakeitė smalsumas, šypsenos ir noras pabandyti dar kartą.
Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga senjorus pakvietė į kūrybinę popietę „Mano rudens emocija“.
Senjorų diena Kuršėnų dvare – spalvomis papasakotos rudens emocijos
Užduotis buvo paprasta – nupiešti savo rudens emociją. Tačiau kiekvienam ji reiškė ką nors kita.
Vienų darbuose atsirado ramios ir švelnios rudens spalvos, kitų paveiksluose – ryškūs, drąsūs jų deriniai. Kažkam ruduo tapo šviesa, kažkam – prisiminimu, o dar kitam tiesiog gražia akimirka, kurią norėjosi sustabdyti popieriaus lape.
Ne vienas popietės dalyvis prisipažino teptuką rankose laikęs labai seniai. Tad pirmieji potėpiai buvo atsargūs. Tačiau akvarelė turi savybę nustebinti – spalva susilieja su kita spalva, vanduo pats padiktuoja kryptį, o planuotas vaizdas kartais virsta visiškai netikėtu darbu.
Būtent tame ir slypėjo didžioji šios popietės dalis – ne siekis nupiešti „teisingai“, o leidimas kurti sau.
Padrąsino tiesiog pabandyti
Kūrybinę popietę vedė Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro informacinės sklaidos specialistė, profesionali fotografė ir dizaino specialistė Roberta Griciūtė.
Ji senjorus drąsino nesijaudinti dėl rezultato ir negalvoti, kad norint tapyti būtina mokėti piešti.
Kartais pakanka išsirinkti patinkančią spalvą, paliesti teptuku popierių ir pažiūrėti, kur nuves pats procesas.
„Nereikia mokėti piešti. Kartais užtenka tiesiog leisti sau pabandyti“, – ši mintis geriausiai apibūdino visą kūrybinę popietę.
Kiekviename darbe – dalelė jo autoriaus
Baigus tapyti atsiskleidė, kaip skirtingai kiekvienas dalyvis perteikė tą pačią rudens temą.
Nė vienas paveikslas nebuvo panašus į kitą. Ir turbūt negalėjo būti – juk skirtingi buvo ir juos kūrę žmonės, jų patirtys, prisiminimai bei tai, kaip kiekvienas mato rudenį.
Viename darbe spalvos liejosi ramiai ir švelniai, kitame buvo daugiau kontrastų bei energijos. Tačiau kiekvienas paveikslas pasakojo mažą asmeninę istoriją.
Galbūt todėl dalyviams buvo įdomu ne tik parodyti savo darbą, bet ir apžiūrėti kitų.
Po akvarelės – arbata ir pokalbiai
Padėjus teptukus į šalį, kūrybinė popietė nesibaigė.
Senjorai susėdo prie bendro stalo, gurkšnojo arbatą, apžiūrinėjo vieni kitų paveikslus ir dalijosi įspūdžiais.
Kalbos sukosi apie spalvas, pirmuosius potėpius, netikėtus atradimus ir tai, kaip skirtingai kiekvienas žmogus gali pajusti tą patį metų laiką.
Tokios akimirkos primena, kad kartais svarbiausia net ne tai, kas lieka popieriaus lape. Svarbiau pats laikas kartu – galimybė išbandyti ką nors naujo, pabendrauti, pasijuokti ir bent kelioms valandoms atitrūkti nuo kasdienybės.
Kūrybai amžiaus nėra
Spalio 1-osios popietė Kuršėnų dvare dar kartą parodė paprastą dalyką – kūrybai nereikia nei ypatingo pasiruošimo, nei tinkamo amžiaus.
Kartais reikia tik teptuko, kelių spalvų ir žmogaus šalia, kuris pasakytų: pabandyk.
O tada net paprastas baltas popieriaus lapas gali tapti vieta prisiminimams, nuotaikai ir tai dienai išsaugoti.
Senjorų nutapytos rudens emocijos liko paveiksluose, o pati popietė – šiltu prisiminimu apie laiką, praleistą kartu Kuršėnų dvare.
Kviečiame peržiūrėti gražiausias renginio akimirkas nuotraukų galerijoje:
Parengta pagal Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro informaciją. Nuotraukų autorė – Lina Šukienė.
