Demokratinėje santvarkoje įvairaus lygio rinkimai dažniausiai baigiasi kokiu nors nusivylimu. Tai ne tą išrinko, tai ne taip kalbėjo iki rinkimų, kaip kalba dabar ir panašūs dalykai. Tai kas nutinka, kad politikas sugundęs rinkėją neišpildo jo lūkesčių?
Greičiausiai, tai susiję su situacija, kai rinkėjas nepažįsta politiko, kurį renka, už kurį atiduoda savo svarbų, vienintelį balsą.
Nors politologai pas mus ir ne tik, senokai kalba, kad eiliniui žmogui, svarbiausi rinkimai yra vietos savivaldos, bet mes gyvendami savo savivaldybėse, kaip į dangaus maną žiūrime į Prezidento rinkimus, tai rodo aukšti balsavimų rezultatai, arba Seimo, o savivaldos ir Europos parlamento tokie trečiarūšiai. Deja, dėl Europos parlamento galima labai ir nesiginčyti, nes mažai jų veiklos mes matome, jautresni tai tik jaučia, dėl priimamų sprendimų, primetamos kokios nors ES politinės valios, kurios patys neprisiimtume, kaip, kad pabėgėlių priėmimo kvotos.
Tačiau savivaldos rinkimai mums yra/turi būti svarbiausi, nes renkame šalia savęs esančius politikus, kuriuos dažniausiai pažįstame, esame matę gatvėje, ar prekybos centre, viešam renginyje. Todėl ir rinkti juos reikia atsakingiausiai, nes nuo jų sprendimų tiesiogiai priklauso mūsų kasdienio gyvenimo kokybė.
Tai yra akivaizdu, bet rinkimų kampanijos į vietos savivaldą mums neleidžia pažinti iš tikrųjų, kokie yra tie vietos politikai, nei kaip žmonės, nei kaip politikai, kokios jų idėjos. Jeigu, patapęs politiku toks žmogus staiga pradeda vaikščioti po kultūros renginius, net kalbas juose sakyti, sveikinti, kažką kalbėti apie tai kas čia renginyje vyksta, o iki patampant politiku akių nerodė, turėtumei susidomėti, kas čia atsitiko, gal kas jį sugėlė, ar suvalgė ko nors sugedusio? Bet realiai mąstant, tai yra akivaizdus melas, melas savo elgesiu. Ir pagal tai galima vertinti politiką, bet galiausiai, juk ne visi renginiai bet kuriam žmogui patinka ir tinka, niekas neina į visus renginius, tik politikai ir tai ne visi.
Kas čia negerai? Viskas čia gerai, tik mes susiduriame su „išgalvotu politiku“. Tai yra žmogus – funkcija. Juk žmonės realiame gyvenime yra nepastovūs, prieštaringi, klystantys, kamuojami nuotaikų kaitų, būna linksmi ir pikti, žodžiu visokie. O išgalvotas politikas, kaip koks literatūros personažas visada šypsosi, visada pasitempęs, visada „nuotaikoje“.
Bet jis nėra toks, jis yra išgalvotas. Jis yra paprastesnis už eilinį pilietį, todėl socialiniame tinkle dedasi nuotraukas kokias nors, kur yra panašus labiau į monumentą, bet ne žmogų, arba kuria savo įvaizdį, kaip kokį išminčių, nors paskutinį kartą kokią rimtą knygą skaitė gal…, niekada. Arba dar geriau, kai byloja ne savo išmintį, o socialinių tinklų „senolių“, kaip savo.
Egzistuoja, ko gero, dvi tokios išgalvotų politikų, kaip personažų rūšys. Pirma, dar H. Marcuse‘es duota – vienmačio tipo, tai statistai, kurie nesavarankiški, pasiuntinukai, kurie gali užimti ir labai aukštas pareigas, bet jie yra pastatyti kitų ir vykdo tiksliai savo bosų nurodymus. Juose nėra nei gylio, nei užmojo, nei minties, todėl ir yra vienmačiai.
Antras tipas tokio išgalvoto politiko/ personažo yra „daugiamatis“, kelių dimensijų, kuris galėtų būti bet koks ir blogiukas, ir geras, tik, kad tokių pasitaiko vis rečiau. Jis galėtų tikti visur su viskuo ir visaip. Matome tokius lankstančius per partijas, per steigiamus komitetus. Bet kaip išgalvotas, jis greitai nuvilia išrankesnį rinkėją, nes jis sužadina viltį ir jos nepateisina.
Antras kaip ir pirmas išgalvoto politiko tipas kenkia taip pat visai politiniai sistemai ir visuomenei. Kenkia, nes negeba kurti, siūlyti idėjų, paaiškinti kaip jas įgyvendintų, ir ką jos duotų kasdieniam gyvenime. Konkrečiai ir į perspektyvą.
Išgalvotas politikas neturi perspektyvos, jis yra, kaip A. Šliogeris rašė, amžiname gyvuliškame, čia ir dabar būvyje, šiapus būties horizonto.
Ką daryti, kad rinktumeisi ne išgalvotą, o tikra žmogų?
Svarbiausias dalykas, stengtis maksimaliai pažinti, klausytis ką kalba, skaityti ką rašo, kaip vertina, ką siūlo. Ar stovi visuotinio gėrio pusėje – savivaldoje: ar atliepia daugumos interesus ar atstovauja kokį nors „koncerną“. Ar yra tik personažas iš šventės, įstrigęs atmintyje su gėlių puokšte ir ta pačia fraze „tai visiems mums reikšminga…“
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
