Pasakius „A“, tai yra pasakius nuomonę apie ištransliuotas žinias Lietuvai apie Kuršėnų dvarą, „kurį tarpe savęs vadina perlu“, negalima nutylėti dar ir kitų „perliukų“ pabirusių toje TV laidoje, pasakojant apie pagrindinę Kuršėnų „ikoną“ – Lauryną. R. Ivinskį, apie jo gyvenimo nuotrupas ir veiklas.
Ta nekompetencija ir tiesiog skandalingas nežinojimas apie objektą, apie kurį kalbi, iš tikrųjų glumina. L. R. Ivinskis, nuo 1960 metų, kai buvo pastatytas paminklas, tvirtai yra tapęs Kuršėnų miesto tapatybės dėlionės svarbiausia dalimi. Kapas, paminklas, gimnazija, paskui, dėka Sigitos Lukienės pradėtas kaupti kalendorių muziejus, paskui premija, kiti istorinės atminties ženklai, kurių svarbiausias – Milvidų dvaras ir vis dar mieste labiausiai apleistas, mažai kam žinomas. Kuršėniškiai jį žino sovietiniu laikotarpiu įsitvirtinusiu pavadinimu – „podsobna“. Turistai, kai pareiškia norą apsilankyti, pašiurpsta nuo šio dvaro vaizdinio.
Grįžkime prie laidos, kur Ivinskis įvardijamas kaip buvęs astronomas ar drugelių kolekcionierius. Tokią informaciją galima nurašyti nuogirdoms, nors mūsų krašte jis reiškėsi daugiau kaip dvarininkų vaikų mokytojas. Kadangi nebuvo pakomentuota apie jo darbus tose dvejose išvardytose srityse (nors gal taip kalbėta prie mikroskopo stovint, ar dangstant paviršutiniškas žinias). Palikim, tai kalbėtojos reikalui. Priduriant tiek, kad to meto kalendoriuose buvo skelbiamos su astronomija (prognozuojami saulės ar mėnulio užtemimai, saulės tekėjimo, leidimosi ir panašūs dalykai) ir astrologija skelbiamos žinios ir Ivinskis tas žinias įvairiais būdais gaudavo, skaitydavo literatūrą, tačiau astronomu dėl to jo vadinti negalime, nes tada jei domiesi detektyvais, turėtumei būti detektyvas ir panašiai.
Atsakant apie L. R. Ivinskio sąsajas su Kuršėnų dvaru ir Kuršėnais jau reikia pasistengti išsamiau paaiškinti žiūrovui. Kaip jis susijęs su mūsų kraštu, ar tik palaidotas, ar iš tikrųjų mokė Gruževskių dukrą?
Bet ar tikrai mokė Gruževskių dukrą?
Mano nuomone, akivaizdu, kad prieš laidą buvo nepaskaityta istoriografija skirta Ivinskiui, knygos, brošiūros, gausybė straipsnių, kurie yra prieinami ir jų dėka galima nesunkiai sukonstruoti rišlų ir, svarbiausia, teisingą pasakojimą, kurio būtų malonu klausytis, o ne jaustis priblokštam „naujienomis-perlais“. Galvoju, kad ir pati įstaiga kaupia istorinę ir kitą literatūrą skirtą Ivinskiui ir kalendoriams.
L. R. Ivinskis su Kuršėnų kraštu sąsajas turėjo kaip namų mokytojas, dirbo pas Iliničius (mokinė palikusi žiupsnelį prisiminimų), Vaižgantas teigia, kad jis mokė Janavičių vaikus, visi tyrinėtojai rašė, kad mokė Radavičių vaikus – Milviduose (Anelę 1819-1881 ir Kazimierą (1826-1906), nors labiau gal Kazimierą, kuri jį senatvėje ir globojo. Anelės ir Vespasjano Gruževskių vaikų Igno ir Teklės Ivinskis nemokino. Taigi, išeina, kad nemokino Gruževskių vaikų.
Tie trys ar keturi kartai, kai L. R. Ivinskis per savo gyvenimą gyveno Kuršėnų krašte, ne pačiuose Kuršėnuose, nors juose ir bažnyčioje mišiose lankėsi, o konkrečių sąsajų, bendradarbiavimo su Kuršėnų dvaru niekur nepavyko užtikti. Nebuvo jų.
Dėka gerų santykių su mokinėmis Ivinskį ir pasikvietė 1879 metais nukaršti į Milvidus, kur jis ir mirė 1881 metais.
Tiek dėl to mokymo, nes pats didžiausias istorinis „perlas“, vertas prie Filipinų Palavano salos pakrantės rasto didžiausio pasaulyje perlo vardo, yra sakinys TV laidoje pasakytas apie patį kalendorininką. Buvo pasakyta, kad 1846 metais Ivinskis išleido pirmą „lietuvišką kalendorių lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis“. Po to teiginio, juokaujant, jau galima ir pirmojo kalendoriaus Kuršėnuose metinių nebeminėti, nes ne visai lietuviškas tas kalendorius buvęs išeina, nes dar lenkiškas ir juo labiau lotyniškas (nors kalendariumą – mėnesių, savaičių, dienų lenteles 1846 m. jis pateikia tomis trejomis kalbomis, kopijuojant lenkišką kalendorių).
Pasirodo, štai koks atradimas L. R. Ivinskis lietuviškus kalendorius leido trimis kalbomis. Įdomiausia čia yra tai, kokiai gi auditorijai Lietuvoje buvo skirti kalendoriai lotynų kalba? Jeigu, lietuviški buvo skirti paprastiems žmonėms. Gal dar buvo daugybė tokių žmonių, kurie įnirtingai laikėsi lietuvių kilmės iš romėnų teorijos, ir tikėjo, kad XVI a. viduryje Mykolas Lietuvis, kai paskelbė hipotezę, kad lotynų kalba yra tikroji, senoji ir gimtoji lietuvių kalba, tą kalbą ir puoselėjo, naudojo kasdieniame gyvenime ir XIX amžiaus viduryje, ir tai visuomenės kategorijai Ivinskis leido kalendorius lotynų kalba.
Tiesa, bene tris kalendorius 1865-1867 m. Ivinskis buvo sudaręs, rusiškomis raidėmis, bet irgi lietuviškai.
Lenkiškus kalendorius ir be Ivinskio buvo kam leisti. Ivinskis iš J. Zavadskio knygyno buvo nusipirkęs A. Lisovskio 1842 m. kalendorių „Kalendarz gospodarski“, ir Danutė Petkevičiūtė mano, kad jam tada ir kilo mintis leisti panašų lietuvišką kalendorių (1, 120).
Negražu, kad apgaudinėjame Lietuvą, apsijuokiame su tokia reprezentacija ir savo nežinojimo demonstravimu. Žinoma, galima sakyti, kad visko gali negali žinoti, ir tai bus teisybė. Tačiau, jeigu jau sakome, kad Kuršėnų dvaras, Gruževskių dvaras „yra mūsų perlas“, tai apie jo istoriją, reikia žinoti išsamiai ir smulkiai, kad ir apie tai, už kiek rublių ir sūrių mūrininkas mūrijo tas vidaus sienas plytomis dvare, kur tos plytos buvo daromos…, ką iš tikrųjų veikė Jurgis Gruževskis Švedijoje, yra tiesiog privalu tyrinėti ir žinoti.
O jeigu, eksponuoji L. R. Ivinskio ekspoziciją, kalendorius, tai perskaityk tas keturias ar šešias knygas, bent keletą straipsnių apie jį, o jei nesugebi papasakoti, pasikviesk S. Lukienę, ar rašytoją Vytautą Kirkutį, kurie Kuršėnuose tyrinėjo Ivinskio palikimą ir tegu pasidalija savo žiniomis su žiūrovais.
- Petkevičiūtė D. Laurynas Ivinskis. Vilnius. 1988. P. 120.
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
