Apie tai kas yra visiems labai svarbu.
Kadangi gyvename vėl labai neramiais laikais, kai aplink siaučia karai, teroristiniai išpuoliai, kontrabandininkai skraidina mirtimi grasančius balionus su cigaretėmis iš Baltarusijos, įskrenda į valstybę „nežinia“ kieno dronai ir taip toliau, ir panašiai. Ir tai visiems mums kelia rimtą nerimą.
Žurnale IQ radau tokią informaciją, kad 2025 metais buvo užfiksuoti 65 aktyvūs valstybiniai konfliktai (karai, kuriuose bent viena kariaujanti pusė buvo valstybė ir per kuriuos per metus žuvo bent per 25 žmonės) – tai buvo didžiausias rodiklis nuo fiksuoti pradėtų 1946 metų. Tarp jų buvo aštuoni tarpvalstybiniai karai iš kurių dviejuose metinis žuvusių skaičius viršijo 1000 žmonių. Ir bendrai daroma išvada, kad pastarieji ketveri metai buvo smurtingiausi nuo Šaltojo karo pabaigos (1, 61).
Kartas nuo karto viešojoje erdvėje iškyla klausimai apie mūsų visų saugumą, įvairaus plauko ekspertai, arba dar gražiau, kokie influenceriai šaukia, kad mes nesaugūs, kad niekas nesirūpina mūsų saugumu, kad trūksta priedangų ir slėptuvių, kad jau nėra laiko įsirengti pakankamą jų kiekį, kad reikalui esant jose galėtų pasislėpti visi, ir jau tada visi tikrai būtų saugūs.
Keliolika metų teko dirbti civilinės saugos srityje, todėl yra šiek tiek žinių, supratimo ir gebėjimo adekvačiai vertinti situaciją. Keletu įžvalgų noriu pasidalyti su jumis.
Ne retu atveju tenka sutikti, kad žmonių saugumu besirūpinančios institucijos, juose dirbantys asmenys reaguoja tik į „perkūno gaudesį“. Tai yra jau kažkam nutikus, įvykus, o pasirengimo nebuvo daroma. Šiaip yra rengiamasi ir planuojama, ir bandoma prognozuoti „kas būtų jeigu būtų“. Tačiau tai daryti yra sudėtinga, todėl kartais privalu reaguoti jau į įvykusį faktą, kaip buvo covido pandemijos metu. Bet yra kitas pavyzdys su pranešimais mobiliuose telefonuose. Visų gaunami į mobiliuosius telefonus žinutės yra labai patogu, operatyvu, o iki to laiko, kai pradėjome visi gauti, rajonų civilinės saugos specialistai buvo verčiami „agituoti žmones, kad šie instaliuotųsi į savo telefonus programėles“. Įsivaizdavimas buvo, kad lankstinukų, skrajučių ir agitacijos pagalba galima įtikinti žmones tai pasidaryti. Kalbėjome, kad tai turi padaryti mobiliojo ryšio operatoriai, visiems kas turi telefonus, nes programėlės ne į visus telefono modelius iš viso buvo galima instaliuoti… Atėjo diena X ir prašom, visi pradėjome gauti perspėjančius pranešimus, be jokių agitacijų, lankstinukų ar skrajučių. Pasirodė galima, bet reikėjo to „griaustinio iš Rytų“ pusės.
Su priedangomis istorija dar „linksmesnė“. Berods, tada buvusi Vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė su žurnalistais kalbėdama susimaišė sąvokose, pasakiusi apie priedangas, kad jų yra…, kai pasirodė, kad nėra visiškai. Tada buvo „verčiamasi per galvas“, kad atsirastų. Atsirado jos tokiu būdu – mokyklos ir kitos institucijos išsivalė savo cokolinius aukštus, rūsius nuo šiukšlių ir šlamšto, kurį kaupė nuo pastatymo laikų, tada klijavome šalia „Slėptuvės“ dar ir „Priedangos“ lipduką ir „procesas sparčiai vyko“, procentai paslėpti galimų žmonių juose didėjo.
Ar nuo to tapo saugiau? Ne. Nes į priedangas nedarbo metu dažnu atveju neįeisi – užrakintos, jose kartais net atsisėsti nėra kur, kitur vandens nebus, ar WC. Reikalai greičiausiai gerėja, bet kaip sakoma, yra niuansas. Apie tą niuansą kiek plačiau, nes tai svarbu.
Ar gyvenant kaime, nuosavame name su cokoliniu aukštu ar rūsiu reikalinga priedanga ir slėptuvė? Ne. Arba, jei gyveni atokiau kaime, nuo artimiausios priedangos kokį 5-10 km. ir neturi transporto priemonės, bėgsi pėsčiomis ar su kaimynu važiuosi į ją slėptis? Irgi ne. Tai, jeigu pas mus Šiaulių rajone, ar ne 70 procentų ir daugiau žmonių gyvena kaime, o kiek Kuršėnų mieste ir kituose rajono miesteliuose gyvena privačiuose namuose, tai šitai žmonių masei, nei slėptuvių, nei priedangų nereikia, jie yra santykinai saugūs (santykinai, nes kare niekas nėra saugus). Tiek pat, kiek tie žmonės, kurie būtų kolektyvinėse priedangose. Reikia tik truputį paruošti savo slėptuvę. Tai tinka visiems gyvenantiems kaime, miesteliuose, ir miestuose privačiame sektoriuje. Tada procentas žmonių esančių saugių oro pavojaus atveju yra ženkliai didesnis Lietuvoje ir mūsų rajone, gal koks 90 % yra.
Priedanga reikalinga daugiabučio gyventojui, jie tose mokyklose ir savo namų rūsiuose, sandėliukuose bent jau pas mus rajone galėtų be didelių problemų saugiai išbūti oro pavojaus metą.
Priedanga verkiant reikalinga yra tada, jei oro pavojus jus užklups mieste, su reikalais į jį atvykus, ar paprasčiausiai išėjus kažkur su reikalais. Dirbant, reikia tiksliai žinoti, kur arčiausia ir saugiausia priedanga, jeigu jūsų darbovietė pati nėra priedanga.
Pasakysite, kad individualus namas menka slėpimosi priemonė, galima sutikti ir nesutikti. Bet jei aviacinė bomba, sparnuotoji arba balistinė raketa pataikytų į mokyklą, ar į kitą panašų pastatą priskirtą žmonių slėpimuisi vargu ar priedanga padėtų, o nuo drono apsaugotų ir namo rūsys, ar cokolinis aukštas. Ukrainos karo pavyzdžiai yra akivaizdūs, kai rusų agresorių raketos ir bombos beveik visiškai sugriauna daugiabučius namus, mokyklas, ligonines, teatrus, kaip buvo Mariupolyje.
Ir dar viena pastaba, jei būtų netikėta raketų ataka, kaip Ukrainoje buvo, naktį, tai Šiauliai kaip NATO bazė būtų pirmas taikinys, raketų atskridimo laikas iš kokio sąlyginio Kaliningrado būtų kelios minutės, per jas vargu ar sugebėtų bet kas nubėgti iki priedangos, jei būtų spėtas paskelbti oro pavojus.
Apsisaugoti nuo tokių dalykų galima tik specialiai įrengtuose bunkeriuose ar metro, o tokių pas mus Lietuvoje nėra (sovietmečiu Kuršėnuose tik buvusi politechnikos mokykla buvo įrengta kaip slėptuvė atominio karo atveju, todėl jos konstrukcijos buvo, ko gero, pačios tvirčiausios).
Tačiau civilių žmonių tame kare žūva daug. JTO skelbia, kad Ukrainoje nuo karo pradžios iki 2026 m. vidurio, oficialiais duomenimis žuvo per 16,5 tūkst. civilių gyventojų, per 48 tūkst. sužeista, kiek neoficialiai, kiek neužfiksuota, niekas nežino.
Mums stebint visa tai ir adekvačiai vertinant galimybes svarbiausia yra suvokti, kad savo saugumu visi pirmiausia turime rūpintis kiek tai įmanoma patys. Jei to reikalausime tik iš valstybės ar savivaldybės, tikrai saugesni nebūsime. Čia reikia veikti kartu visai visuomenei ir institucijoms. Tik ar sugebėtume tai daryti, šiandien, taip savų tarpe ieškodami ne sutarimo, o priešų? Be čia kita tema.
Tačiau, ką galima patarti dabar? Turbūt tai, kad svarbu yra toks suvokimas, jei turi asmeninę priedangą pats, tai ir tu, ir tavo artimieji jausis saugiau, ramiau, užtikrinčiau.
Tas pats yra ir su „tomis 72 valandomis“, kurioms valstybė prašo pasiruošti. Čia dėl mūsų visų apsirūpinimo būtiniausiais dalykais ištikus ekstremaliai situacijai. Daugelis žmonių individualiame sektoriuje tebeturi šulinius, o tai reiškia, praktiškai neribotą galimybę turėti vandens. Daugelis turi ir priesodybinius sklypus, kur kažką augina, turi atsargų sandėliukus. Besirūpinantys savo saugumu turi nuo covido, maisto atsargas ir jas naudoja ir papildo: kruopos, makaronai, druska, cukrus, konservai, aliejus ir kiti produktai. Alternatyvūs gaminimo prietaisai – lauko židiniai, kepsninės, krosnelės, turistiniai virduliai ir kita. Visi turi tuos arsenalus. Reikia generatorių, portatyvinių saulės jėgainių, daug ko reikia, bet po truputį reikia pildytis savo arsenalus patiems.
Pasidarykime juose revizijas, pildykite juos ir iš karto pasijusime žymiai saugiau.
Mažiau klausykime įvairiausių ekspertų, šiaip visokių priešiškų botų, kurie specialiai kelia paniką, baimę, nepasitikėjimą. Paprasčiausiai, pasikliaukime savo sveika nuovoka, o jei jos trūksta, tai www.lt72.lt puslapį pavartykime ir nebereikės griebtis už galvos išgirdus, kad esame labai nesaugūs, kad trūksta priedangų ir slėptuvių, kai dažnai ir priedanga, ir slėptuvė yra po kojomis jūsų pačių namuose. Ir niekur bėgti nereikia, o ramiai nulipti į rūsį pasijungti radijo imtuvą ir klausyti Lietuvos radijo, kuris tikriausiai nuo paskutinio oro pavojaus paskelbimo Vilniaus krašte, prisiminė kokią įstatymų numatytą misiją ir funkciją jis vykdo ir ką turi transliuoti.
1. Lengviau pradėti, sunkiau laimėti. // IQ. Nr. 7. P. 61.
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
