Kultūra yra labai svarbus reiškinys žmogaus gyvenime, tai skaitytojams pateiksiu keletą savo subjektyvių minčių šia tema. Apie šiandieną, apie praeitį ir vėl sugrįšime į šią dieną su klausimu ką daryti, kad būtų geriau. Tai nėra kažkokia mūsų rajono kultūros bendrai ar kultūros darbuotojų kritika, tai yra požiūris į rajono ir plačiau, į Lietuvą ir tai yra kvietimas diskusijai, jeigu sutinkama su nuomone, kad gal būt reikia kažką keisti.
Švenčių šventimas, renginių organizavimas yra svarbi rajono (-ų) kultūrinio gyvenimo dalis. Miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų šventės, valstybinių švenčių, atmintinų dienų minėjimai yra tie kultūriniai bėgiai, kuriais kaži kur rieda vietinė kultūra, kuri, beje, savo struktūra ir veiklos formomis yra beveik nepasikeitusi nuo vėlyvojo sovietmečio. Tik skirtumas tas, kad tuomet ideologiškai kultūrą prižiūrėjo, kontroliavo, nurodinėjo jos veiklos gaires, kryptį komunistų partija, jos įvairaus lygio komitetai, o kaip kultūros įstaigos vykdė partijos uždavinius ir kryptis, prižiūrėjo jau įvairaus lygio vykdomieji komitetai, atskiros deputatų tarybos komisijos – rajono, apylinkių vykdomųjų komitetų ir panašiai. Metodiškai vadovavo kultūros skyriai su vedėjais priešakyje. Kas pasikeitė atkūrus nepriklausomybę? Iš esmės beveik niekas, tik partijos ir vykdomuosius komitetus pakeitė merai ir jų komandos, savivaldybių tarybos, jos komitetai. Na, gal nebereikia būtinai prie kiekvieno kaimo kultūros namų turėti iki šešių ar daugiau saviveiklos ratelių (kaimo kapela, agitmeninė brigada, šokių, dainavimo-choro, pagyvenusių žmonių kokio tai ansamblio, mėgėjų teatro ir t. t.), parengti nurodytą skaičių per ketvirtį, metus „aukšto meninio lygio saviveiklos renginių – koncertų, spektaklių, vykti į gastroles į gretimus kaimų kultūros namus“, rengti ketvirčio, mėnesio, metų planus ir ataskaitas… Nors pavarčius mūsų rajono kultūros mėnesio renginių planus, atrodo, kad „kultūrinės veiklos“ daugiau nei sovietmečiu, nes renginių prirašyta ant trijų-penkių lapų, o kartais ir daugiau. Bet ima ir nustebina koks sutiktas žmogus, kuris piktindamasis sako, nėra kur nueiti pasikultūrinti. Žinoma, galima atsakyti, kad skonio reikalas, kad pasiūla yra didelė, taip…
Ką daryti, kad tokių klausimų rajono žmonėms nekiltų?
Tačiau, kad atsakyti į šitą klausimą, reikia iškelti kitus klausimus, iš kurių svarbiausi: kokį vaidmenį mūsų gyvenime, mūsų rajono gyvenime ir mūsų valstybės gyvenime vaidina kultūra, koks yra veikimo tikslas, kokių rezultatų ji siekia ir ką nori savo veikla man, mums pasakyti, parodyti? Ir čia klausimai ne kultūrai bendrai, o mūsų rajono (-ų) kultūrai, nes jos veiklą finansuoja mokesčių mokėtojų pinigai, vadinasi ji yra atskaitinga už jų panaudojimo efektyvumą. Žinoma, kultūrai čia netaikomi verslo standartai.
2002 m. buvo atliktas dr. M. Starkevičiūtės tyrimas dėl valstybinių teatrų finansavimo, bet buvo jame ir pamąstymų apie kultūrą, apie išlaidas jai. Tada nustatyta, kad lietuvių šeima per mėnesį kultūrai leido po 3 litus. 2021 m. išlaidos buvo jau kitos, vienas žmogus šeimos biudžete kultūrai per mėnesį skyrė 21 eurą. Buvo atskirtis kaime ir mieste. Tai mieste skaičiuojama – 24, o kaime 17 eurų mėnesiui (1). 2002 m. kilusiose po M. Starkevičiūtės tyrimo diskusijose buvo „nukaltas“ terminas „fejerverkinė kultūra“ ir priekaištaujama dėl valstybės dosnumo jai, nesirūpinant ta kultūra, kuri turi išliekamąją vertę (2). Ar pasikeitė situacija? Ne. Savivaldybės irgi taško pinigus „fejerverkams, žvaigždėms“ ir pačių politikų pasirodymui šalia žvaigždžių. Kas tai yra jei ne „fejerverkinė kultūra“, jeigu mes net Tautiškos giesmės negalime susirinkti pagiedoti liepos 6-ąją be „apšildančios grupės“.
To priežastys, greičiausiai, yra noras bet kokia kaina pritraukti kuo daugiau žmonių. Tačiau žmonės turi norėti ateiti patys, be jokio pritraukimo, be masalo. Jeigu neina, kažkas negerai yra su kultūros institucijomis, kurios imasi organizuoti tokias akcijas.
Pasakę „kažkas negerai“ turime aiškintis to priežastis.
Vienas pagrindinių kultūros darbų rajonuose yra šventės, kaip tokios organizavimas. Tai yra organizuojama šventė „apie kažką“ koks nors miesto, miestelio ar kaimo jubiliejus, metinė šventė, pagrindinė tos vietos metų šventė. Kaip ji vyksta? Pagrojo, padainavo porą dainų ar kūrinių vietos saviveiklininkai, „apsidėkojo“ valdžia su organizatoriais, na dar jei didesnis miestas – prekybininkų palapinės, jei kaimas – kokios nors šaškių ar kitokios varžybos ir vinis – koks nors koncertas, kuo daugiau gyventojų, tuo didesnė ir brangesnė žvaigždė. Ir čia kalbu be jokio menkinančio požiūrio, o paprasčiausiai iš dalyvavimų šventėse patirties, iš informacijos soc. tinkluose. Pasakysite, kas čia blogo, kad žmonėms padainuoja kokie nors pop dainininkai. Nieko blogo atsakysiu ir pridursiu, kad nieko neturiu prieš tuos padainavimus, bet ne jie turi būti šventės vinis. Jie toje šventėje yra „apie nieką“. Taip kaip Vilniaus miesto jubiliejuje – šaltibarščiai buvo vinis. Kaip klausė filosofas A. Sverdiolas, perfrazuojant jį, ar čia sostinės esmė tie šaltibarščiai. Sutikime, kad gali būti ir tie šaltibarščiai, tačiau ne jie Vilniaus esmė, kad juos daryti tuo objektu, kuriuo vilioti žmones į renginį.
Miesto, miestelio, bažnytkaimio, kaimo šventė turėtų turėti prasmę, siųsti kažkokią žinią, kuris stiprintų tos vietos gyventojų identitetą, pasididžiavimo jausmą savo gimtine, miesteliu, kaimu, Lietuva. Turėtu apjungti praeitį, dabartį ir perspektyvą, jei jubiliejus, o jei metų šventė, gal kokią pagrindinę metų temą. Jeigu to nėra, jeigu nėra šventės turinio, jei vinis – koncertas, kurio nemokamai pasižiūrėti ateina didžioji dalis vietos žmonių, jaunimo. Tai tokias „šventes“ gali organizuoti šventinių renginių organizavimo firmos ir už tuos pinigus atvežtų ne vieną, o kelias grupes, bet rajono (-ų) kultūros organizatoriai juk ne mėgdžioja tų firmų darbo.
Tai kokio rezultato siekia rajono kultūra, jei šventės pagrindinis akcentas yra koncertas ir fejerverkai? Kas gali atsakyti?
Taip šventės vyksta dažniausiai visoje Lietuvoje. Tada klausimas, ar tai kas organizuojama yra kas stiprina mūsų kultūrinį identitetą? Šiandien garsiai tebekalbama, kad saviveikla sovietmečiu buvo lietuvybės išsaugojimo palaikanti veikla, nors jos organizatoriai pradedant G. Zimanu, A. Sniečkumi ar P. Grikevičiumi manė visai kitaip. Jeigu taip, tai dabar lietuvybės nebereikia taip smarkiai saugoti, bet mes su tomis pačiomis „harmonizuotomis lietuvių liaudies dainomis einame į liaudį“. Ir liaudis nenori tokios liaudies kultūros kiekvienoje šventėje matyti. Vadinasi, reikia ieškoti naujų saviveiklos formų, naujų „harmonizacijų“, kad tiktų ir atlieptų šios dienos poreikius ir reikalavimus, kad pritrauktų jaunimą, kad jaunimas ateitų ne tik pažiūrėti bet gal ir aktyviau dalyvauti, įsitraukti. Nes kam tada perduosime tą išsaugotą ir saugomą tradiciją, jeigu jaunimas ateina ne į kaimo kapelijos koncertą, o į „Biplan“?
Štai Šiaulių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A. Morkūnas, prieš keturiasdešimt metų, 1986 metais sakė, kad Šiaulių rajone yra 6000 saviveiklininkų ir sakė, kad yra per mažai, reikia daugiau, kad būtų, gal su saviveikla bus galima užimti žmonių laisvalaikį, kad jie mažiau gertų. Pas mus šventės nuo 2016 metų „blaivios“, bet masinėmis jos netampa, kokybinio šuolio neįvyko, o kitose mažesniuose renginiuose iš viso matosi, kad savivaldybės darbuotojų daugiau negu į renginį atėjusių. Bet ir tai nėra kažkam kritika, ar akmuo į daržą, o konstatavimas fakto, kad taip yra.
Kadangi Šiaulių rajono kultūros centras „įnirtingai minėjo“ savo įsikūrimo datą nuo J. Stalino laikų, tai kituose savo požiūriuose pateiksiu truputį kultūros istorijos mūsų krašte iš tarpukario, o gal ir sovietmečio palyginimui situacijos, o paskui dar sugrįšime į šios dienos situaciją.
1. https://www.vz.lt/prekyba/2022/07/29/namu-ukiu-vartojimo-islaidos-per-penkerius-metus-padidejo-47
2. https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=531&str_id=238
3. Nuotraukos: www.limis.lt – naudojimo teisės neribojamos ir iš Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro archyvo.
Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus ir portalo „Krašto balsas“ sutikimo draudžiama kopijuoti, platinti, perspausdinti ar kitaip naudoti visą tekstą ar jo dalį, išskyrus įstatymų leidžiamus citavimo atvejus, nurodant autorių ir šaltinį. Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jame pateikiami vertinimai, įžvalgos ir komentarai atspindi autoriaus požiūrį į aptariamą temą.
